mamos baimės

Pasikarsiu ant dukros keiksmų kaip gėlės,
Ant šalnos viena prieš kitą rudeniop.
Sūnus dalijantis jaunystės nuodėmes visom-
Neleis po pievą vaikščiot basomis,

Nes ten jis nuodus pila.

Nei moteris aš, nei mama,
Jei mano atžalos iškrypusius vaidina.
Lai mano kūnas bus kompostas jųjų sieloms,
Lai kraujas atgaivins šiuos pasmerktuosius,

Kurie nebepakils aukščiau už plukės žiedą...