tavo pirštai sūrūs jūros lygį kilnoja
ūžia versmės verksmingai
ugninės sniegenos nuliežia horizontą
nudistų zonoj smėlio formelėse žmones lieja
kopia į kopas neužkopia – jūra sugaudo
nardydami patys tinklus nusineria
taip gimsta vandenynų arkliukai išjodinėti bangų
dūsauja medūzos pavydo gyvatėmis gelia
o arkliukai lėtai dugnu risnoja
bet kai jūra su dangum maišosi
margai lyg chameleonai pražysta