Vakarėjant mintims

Popierinės gniūžtės tirpsta ir
jų vanduo yra nuostabiausias
veidrodis – srautas bangų,
nykstančių į veidą.

Akių rainelėse įsirėžęs
Prisiminimas, trupinys
Veido ir labai daug lietaus.
Vėlavau.

Tai neperrašomos pavasario
minutės, atvirstančios į būties
šlamesį, kvapo vizijas.

Sapnavau ilgą pasivaikščiojimą.
Drėgnas alyvų kvapas.
Nesapnavau, nubudau per vėlai.

Nejauku, virpesiais išplyšta
žodžiai, prisidengiu veidą
nepapasakotomis istorijomis.

Dabar tu, dabar tu,
įkalbėk man šiek tiek
daugiau
gyvenimo.