Jeigu tu nori...

Jeigu Tu nori-
aš ištirpsiu, kaip sniegas ištirpsta.
Jeigu Tu nori-
aš užgesiu, kaip saulė užgęsta.
Jeigu Tu nori-
išplasnosiu, kaip paukštis plasnoja.
Jeigu Tu nori-
kaip ledai pavasarį išplauksiu.
Bet kodėl prašai,
kad neištirptų sniegas?
Kodėl maldauji,
kad saulė neužgęstų?
Kodėl verki, kai išplasnoja paukščiai,
ir kas pavasarį išplaukia ledai?
Kodėl šypsaisi, kai diena išaušta?
Kodėl žvaigždžių kas naktį lauki?
Ar ne todėl,
kad Tau pasakyčiau,
kad meilė,
gimusi iš nevilties,
neturi vardo.
Neturi...
bet ji yra-
karšta ir tyra.
Kartais-tikra.
Tokia, kokios lauki,
Kokią moki saugot.
Ačiū Tau už žvaigždes.
Man atleisk-
Užmiršau dovanoti žodžius.
Bet juk pajutai,
supratai iš alsavimo?
Ačiu tau ir atleisk-
su sniegu neištirpsiu.
Pamylėki mane-
neužgesiu su saule.
Būsiu skrendančio
paukščio sparnų kuždesys...
Patylėk.
Meilė gimė iš gėdos.
Ji yra
ir bus
visada.