Svajonė

Viename skaisčiai geltonos spalvos name gyveno maža mergaitė, vardu Dosmėja. Dienų dienas ji leisdavo namo palėpėje. Ten ji svajojo, saugojo savo paslaptis. Rudenį ji rinkdavo įvairiaspalvius lapus, juos džiovindavo ir saugojo, kad kada tik panorėjus galėtų pauostyti rudens kvapą. Žiemą ji pro nedidelį langelį palubėje gaudydavo snaiges, o sugavusi dėdavo į mažą metalinę dėžutę su dideliu rudu šunimi ant dangtelio ir mergaitei buvo visai nesvarbu, kad sugautosios snaigės tuoj pat ištirpdavo. Ji tikėjo, kad kitą žiemą jos vėl pavirs nėriniuotomis gražuolėmis. Pavasarį klausydavosi sprogstančių pumpurų muzikos, uosdavo ką tik pražydusių gėlių aromatą, kurį atnešdavo linksmas pavasarinis vėjas. Vasarą stebėdavo, kaip skraido paukščiai, užsimerkdavo, išlįsdavo pro palėpės langelį, išskėsdavo rankas, švelnus vėjelis ją glamonėdavo, meilūs saulės spinduliai ją glostydavo ir ji įsivaizduodavo, kad skrenda kartu su paukščiais. Tai buvo jos didžiausia svajonė…
Tos palėpės kampe gyveno mažas voriukas, kuris savo šilkiniu voratinkliu gaudė svajones ir jas kolekcionavo. Bet jam niekada nebuvo šovę į galvą, kad galėtų padėti kokiai svajonei išsipildyti. Kol vieną kartą jo šilkinio voratinklio gijas suvirpino Dosmėjos svajonė skraidyti. Ji buvo tokia didelė, tyra ir nuoširdi, kad voriukas nutarė surasti, kas taip moka svajoti. Kaip jis apsidžiaugė, kai suprato, kad ta svajotoja palėpėje! Tada panoro išpildyti mergaitės svajonę.
  Nuo tos dienos jis negalėjo atitraukti akių nuo mažosios mergaitės, stebėjo kiekvieną jos įsivaizduojamą skrydį ir vis galvojo, kaip galėtų pakelti ją virš debesų. Pradėjo jis austi sparnus tokio švelnumo, tokio minkštumo ir tokio gražumo kaip nieko niekada nebuvo šioje žemėje. 
Vieną saulėtą vasaros dieną mažas voriukas mergaitei padovanojo pačią didžiausią dovaną, kokia tik kada nors buvo padovanota. Tai buvo šilkinių siūlų sparnai, su tokiais nėriniais, kokių nė pati puošniausia snaigė niekada nebuvo mačiusi. 
Dosmėja pakilo… Rankose ji laikė geradarį voriuką. Jie sklendė taip aukštai ir buvo tokie laimingi, jog jų gyvenimo fėja pūkuotomis žirklėmis sukarpė visus rūpesčius, gyvenimo negandas.
  Jiedu iki šiol tebeskraido, o jų skrydžių atspindžiai nusidriekia per visą dangų plunksniniais debesimis…