išbyrant

Tai iš papjautų brolių
silkių druska išbyra
gyveniman.
Įpilk dar ugnelės,
į taktą maldų
kartosim.
Vingiais barmenų pakilsim,
metus į kilpą susukę.
Na ir kas,
kad medinės kanopos
nebeklauso,
tarp pirštų – žemių saujelė,
o ten – pelargonijos žydi.
Lūpos – vartai į širdį –
pamėlsta.
Išbyrės sutinusios eilės
ir šauksi
raudonio prigėręs.