pasaka apie laisvę I

- Ar esu tau pasakojęs pasaką, apie  tokį žirgą, kuris gyveno senovėje? – paklausė senas arklys jauno kumeliuko, svajingai žvelgdamas į tolį pro skylę ganyklos tvoroje.
Drugelis (toks buvo jaunojo arkliuko vardas) energingai pastrykčiojo po minkštą ganyklos žolytę, papurtė savo karčiukus ir greitakalbe išpylė:
- Gal ir pasakojot, o gal ir ne. Neatsimenu. Bet saulė dar aukštai, o tėvai ir vyresnieji draugai grįš tik tada, kai ji bus prie laidos. Laiko turime daug.
- Kad tu, mano mielas, viską suprastum, aš turiu tau  papasakoti apie tai, kaip žirgai gyveno kadaise, tais laikais, kurių neatmena nė seniausio mūsų arklidžių žirgo senelis. Žirgai tada buvo laisvi, jie nebuvo išnaudojami žmogaus... Beje, ar žinai, ką reiškia laisvė?
- Hmm – Drugelis susimąstė – tada, kai tau leidžia daryti, ką nori... Kai leidžia bėgioti... Nevalgyti neskanių avižų... Net nežinau... Beveik kasdieną vartoju šį žodį, bet net gerai nežinau, ką jis reiškia.
- Tai va, Drugeli, laisvė yra kiekvieno žirgo svajonė, kiekvienas save gerbiantis žirgas privalo kovoti dėl savo ir savo gentainių laisvės... Beje, niekada nesivadink arkliu
- O kodėl?
- Palauk, aš viską tau paaiškinsiu. Žodis „arklys“ yra labai panašus į žodį „arti“, o arti tai reiškia būti išnaudojamam žmogaus... Dirbti, vergauti žmogui vien tam, kad jis būtų sotus ir galėtų toliau gyventi galvodamas vien tik apie savo gerovę.
- O kuo žmogus blogas? Taigi jis arkliui duoda visko, ko širdis geidžia.
- Oi... Tau dar mokytis ir mokytis... Ar tu žinai, ką veikia tavo tėveliai ir vyresni draugai per dieną? Kodėl vakarais jie grįžta tokie pikti ir pavargę? Ogi jie per dieną dirba sunkiai pakeliamus darbus ir net senatvėje negali pailsėti, pasidžiaugti gyvenimu. Aš  nežinau, ar tu esi matęs, kaip atvažiuoja toks baltas daiktas ant juodų ratų, kurį žmonės vadina sunkvežimiu. Jis išveža senus ir susirgusius žirgus, kai jie yra nebepajėgūs pakelti išnaudojimų – nebepatempia kelias tonas sveriančių vežimų, nebegali greitai bėgti su sunkiu, stuburą laužančiu raiteliu ant nugaros, ar nesuklupti, kai tave iki kraujo pliekia botagais girtas artojas vien už tai, kad jis pats išarė kreivą vagą, ar tiesiog nori ant tavęs išlieti blogą nuotaiką...
- O gal tas sunkvežimis išveža tuos žirgus pelnytų atostogų į laisvę? – naiviai įsiterpė Drugelis.
- Na, nežinau, ar verta apkrauti tavo galvelę tokiais liūdnais dalykais, bet kada nors vis tiek pats sužinosi... Prieš kelis metus viena sena karvė pasakojo, kad jai kartą yra tekę praeiti pro tą vietą, ten yra toks pilkas pastatas, į kurį takas permirkęs krauju, iš jo pastoviai sklinda aimanos, salsvas kraujo kvapas ir žmonių keiksmai.  Gerai, aš tau norėjau pasakoti apie laisvę, kurios tikrai nelaikau panašia į tą pilką pastatą.... Laisvam žirgui priklauso visas pasaulis... Jis nelenkia nugaros juodiems darbams, neprivalo žūti žmonių kare... Jaunuoliai turi teisę įsimylėti merginas ir praleisti su jomis daug smagių akimirkų kartu. Atsimink, žirgui laisvė yra viskas...
Jų pokalbis tęsėsi iki tada, kai atvažiavo tas minėtas baltas daiktas su juodais ratais, žmonių pramintas sunkvežimiu. Žmonės pradėjo pančioti seną žirgą, kuris paskubomis šaukė kumeliukui:
-  Tavo užduotis išlaisvinti visą žirgų giminę, tu tai padarysi! Atmink, žirgas nėra kažkieno vergas... Aš tau nespėjau papasakoti pasakos, bet žinok, kad ji glūdi tavo viduje, kaip tavo gyvenimas susiklostys tokia ir bus ta pasaka, stenkis, kad ji būtų įdomi ir su laiminga pabaiga. Svarbiausia, niekada nevadink, nei savęs, nei kitų  „arkliais...
Sunkvežimio durys užsitrenkė, užsivedė motoras, Drugelis tiesiai į veidą gavo juodų dūmų debesį. Jis dar mėgino vytis sunkvežimį, bet kiek gi jo dar silpnos kojytės gali leisti bėgti?
Ilgainiui Drugelis augo, o kartu su juo – noras išvaduoti visą žirgų giminę. Senelio atminimas jo atmintyje neblėso, jis jam buvo tarsi laisvės simbolis.
Drugelis augdamas skyrėsi nuo kitų savo amžiaus žirgų, jis niekada neužsiiminėdavo žemiškais vaikų žaidimais, nemaldaudavo skanesnio maisto kąsnio. Kai tik turėdavo laisvo laiko minutę, jis vis svajingai žvelgdavo į tolį pro tą patį plyšį ganyklos tvoroj, kaip ir senelis kadais... Svajojo apie laisvę, taiką, meilę. Jo nebaugino botagai. Nė vienam žmogui nepavyko atsisėsti ant Drugelio nugaros, šis žirgas nesileido žeminamas.
Vienas lemtingas įvykis Drugelio gyvenime privertė jį įgauti drąsos ir savo planus apie laisvę paversti realybe. Žmogus jėga atėmė Drugelio sūnų ir atidavė kitam žmogui... Jo paties ką tik gimusį sūnų... Nesvarbu, kad toji mergina nebuvojo tikroji meilė ir kad jie buvo per prievartą suvesti fermerių, bet vis tiek tas mažas žirgas buvo dalelė jo. Tas įvykis jo širdyje pasėjo dar daugiau neapykantos žmogui ir jis suorganizavo kuo tikriausią pabėgimą. Įkalbėti likusius žirgus buvo visai nesunku, užteko vos pasiūlyti, minia atrodo tik laukė, kad atsirastų bent vienas, kuris išdrįstų pagaliau padaryti galą amžių  amžius besitęsusiai priespaudai.
Taigi, vieną rytą fermeriai vedė žirgus prie tvenkinio atsigerti, ir žirgų banda pasielgė labai vieningai pagal planą. Drugeliui sužvengus visi žirgai kaip vienas ėmė bėgti į fermerių pusę, jie juos sutrypė ir pabėgo....
Vargšai žirgai, jie galvojo, kad pasiekė visišką laisvę pabėgdami jie nemąstė apie tai, kad kažkur reikės eiti toliau, kažkur reikės pasidėti, kažkaip pradėt iš naujo gyventi... Juos vienijo idealios žirgų visuomenės svajonės, bet prieš tai – noras atkeršyti žmogui.
Žirgų banda, valdoma griežtos, bet kartu ir švelnios Drugelio rankos, buvo be proto vieninga. Jie visi kartu naktimis trypė žmonių sodus ir daržus, kiek reikdavo  panaudodavo, bet dar daugiau sugadindavo. Dienomis jie sugebėdavo pasislėpti taip, kad niekas jų niekaip nerastų. Žinoma, kartais pasitaikydavo proga ir sutrypti kokį dvikojį, kaip ir tuos fermerius, nuo kurių pabėgo. Šie žirgai buvo apakinti keršto, jie nė nesusimąstė, ar būtent tas žmogus, kurio sodą plėšia, kurį trypia, išnaudojo žirgų giminę, jie nekentė absoliučiai visos žmonių giminės.
Nežinia, kiek kaltų ir nekaltų žmonių jie būtų nužudę ir apiplėšę, jei ne dar vienas lemtingas įvykis Drugelio gyvenime. Kartais šis jaunas žirgas pavargdavo nuo minios ir išeidavo pasivaikščioti, pasvajoti prie tokio labai mielo upeliuko, prie kurio čiulba nuostabūs paukščiai, o vanduo toks skaidrus, kad matosi, kaip plaukioja įvairiaspalvės linksmos žuvytės. Tačiau, vieną kartą jam atėjus paukšteliai nečiulbėjo, žuvytės taip pat buvo kažkur pasislėpusios. Net ir saulė buvo palindusi po debesimis, ir ji negalėjo matyti to kraupaus vaizdo pakrantėje. Šalia vandens, kraujo klane, gulėjo negyva moteris, o šalia jos verkė mažutis kūdikėlis. Drugelis suprato, kad čia jo bandos neseniai praeita ir tą akimirką jo širdyje užgimė visiškai naujas jausmas. Jauno žirgo gyslose ėmė tekėti panieka viskam, ką jis su savo žirgais darė, jie nusirito iki tų žiauriųjų žmonių lygio, jie nesielgė, kaipo laisvės verti išdidūs žirgai. Drugelis jautėsi suteršęs senelio atminimą... Nežinodamas, kaip gali išpirkti savo kaltę, jis atsargiai paėmė kūdikėlį ir nunešė jį iki arčiausiai nuo tos vietos gyvenančių žmonių vartų.
Po to jis pasakė visai savo bandai iškilmingą kalbą apie tai, kaip jie nemoka naudotis savo laisve, kaip jie patys nusirita dar žemiau savo pagrobėjų lygio. Jis papasakojo netgi apie tai, kaip rado tą moterį su vaiku, bet tai tik dar labiau suaktyvino kerštu niekaip nepasisotinančią minią. Jie negailestingai atstūmė savo vadą, kuris jiem ir suteikė tą laisvę. Drugeliui nieko kito nebeliko, kaip pasitraukti. Paskui jį nusekė tik ta mergina, su kuria žmogus jį privertė turėti kūdikį. Ji, geriau nei bet kas kitas, suprato, kokį skausmą sukelia motinos ir vaiko atsiskyrimas bet kurios gyvos būtybės širdy. Kaip jiem sekėsi toliau, čia jau visai kita istorija, galim pasakyti tik tai, kad žmonės dar ilgą laiką po to vakarais matydavo du žirgų siluetus ateinančius prie upelio, aplink kurį skraido ir čiulba nuostabūs paukščiai, kuriame žaidžia linksmos žuvytės.
Na, o kaip sekėsi be vado pasilikusiai miniai? Drugelis šiam būry palaikė bent šiokias tokias vertybes, kurios jam pasitraukus išnyko be pėdsako. Žirgų santykiai pakriko, kiekvienas įsivaizdavo esąs geriausias, todėl darė savo juodus darbelius pavieniui. Tai pavieniui juos žmogus ir sugaudė, sugrąžino atgal į nelaisvę, arba nuvežė baltu daiktu su juodais ratais, žmonių vadinamu sunkvežimiu į tą pilką pastatą, į kurį takas permirkęs krauju, iš kurio sklinda aimanos, salsvas kraujo kvapas ir dar didesnį šleikštulį keliantys žmonių keiksmai...