Istorija apie kaimą

- Taip, mam, sekasi man gerai. Dabar ne tik renku akmenis iš Adaskio daržo, bet ir lapus grėbiu.

Petro veidas nušvinta, tarsi kažkas tik jam vienam girdimu balsu būtų jį pagyręs.
- Aišku, kad aš labai stengiuosi, mam, jei gerai dirbsiu, gal net bulviakasy leis padėti.

Ir taip diena iš dienos. Nepaisant, vasara ar žiema. Lyja ar sninga. Jau dešimt metų, Petras lygiai šeštą valandą ateina prie motinos kapo ir pasakoja apie dienos darbus. Petras – kaimo kvailelis. Visi taip sako. Visi sako – visi žino. Girdi, giriasi vaikinas, kad jam motina atsišaukianti ir patarianti, ką daryti. Juokiasi žmonės iš tokių Petro kalbų, bet kartu ir prisibijo. Visi žino, kad Petro motina buvusi kaimo ragana, su velniu susidėjusi.

Na, o darbą, kuriuo Petras taip didžiuojasi, davė Adaskis. Juk visai vaikinas iškvaiš nieko neveikdamas... Lanko Petras motiną jau dešimt metų. Tais pačiais žodžiais pasisveikina, tais pačiais atsisveikina. Juokiasi visas kaimas iš vargšo nabago, erzina, kad tėvas - velnias. Kai nebelaiko kantrybė, pradeda gąsdinti Petras:
- Ach, jūs juokiatės iš manęs? Pamatysit dar, ko nematę. Artėja diena, kai Petras jums atkeršys! Prašysit dar malonės! Pavirs jūsų juokas ašarom...
Išsigąsta trumpam žmonės, bet praėjus šiek tiek laiko, ir vėl Petrą erzina.

Būtų buvusi diena kaip diena. Erzino žmonės Petrą, o šis jiems prakeiksmus vis piktesnius svaidė. Tik pakilo be galo stiprus vėjas. Vos spėjo kvaišelis lapus grėbti. Ir pučia taip dieną, dvi, tris keturias, šešias, aštuonais. Išsigando visi žmonės ar tik nebus Petras su velniu susitaręs ir dabar jiems keršijęs. O šis tik šluoja lapus ir paslaptingai šypso. Šalta. Visai ne taip, kaip turėtų būti rugsėjo pradžioje.
Tęsiasi taip jau dvi savaites. Visi jau iš tikro nusigandę. Tik dabar pastebėjo, kad Petro jau kelios dienos nematyti. Galutinai įsitikinę, kad čia Petras nagus prikišęs, eina mušti kvailelio. Pasiėmė vyrai, moterys šakes, vaikai akmenis iš pakelės išrinko. Traukia visi prie Petro trobos. Patrankė duris – niekas neatidaro. Išdaužė langus, išvertė duris. Žiū - nieko nėr. Ėmė tartis, kur kvailys galėjo pasislėpti. Viena senė gergždženčiu balsu užriko mačiusi Petrą kiūtinantį prie motinos – raganos kapo. Visi baisiai suirzo. Juk negali žmogų kapinėse užpulti – dar dvasios supyksiančios. Nusprendė pasiųsti Adaskį Petro atvesti. Protingas vyras, be to, visada geriausiai iš kaimo gyventojų su Petru elgėsi.
Slenka Adaskis susigūžęs kapinių linkui. Baugoka vakare vienam į kapines keliauti, dar visokių gandų apie jas sklando. Neva, ne vienas pradingęs, kurs naktį į kapinęs atėjęs. Ką darysi – reikia, tai reikia. Visur tamsu, dar tas nelemtas vėjas stūgauja, debesis nešdamas.
Už antro posūkio įžiūri Adaskis kažkokią figūrėlę. Staiga blyksteli ašmenys ir žmogus sudejuoja. Tada uždeda ranką ant kažkokio daikto, kurio Kazimieras neįžiūri, ir apsidario. Ten – Adelės, Petro motinos - raganos kapas. Prie jo palinkęs Petras kažką murma:
- Nebesijuoksit iš Petro. Kvailys, kvailys... Patys jūs kvailiai. Atkeršysiu jums už visas skriaudas ir patyčias. Gerai Belzebubas sakė: "Nelauk iš žmonių nieko gero."

Vos Petras ištarė tuos žodžius, kažkas pokštelėjo ir iš tamsos išniro mažytis žmogeliukas, visas raudonai apsitaisęs.
- Na, jau baigei?
Petras pamojuoja popierium, nuo kurio nuvarva keli lašai tamsaus skysčio.
- Pirma duokš, ką žadėjai. - Sumurma Petras, trindamas riešą iš kurio sunkiasi kraujas.
Velnias šiek tiek pasimuistė ir nenoromis ištraukė iš kišenės du maišelius, vieną baltą, kitą juodą.
- Juodame maišelyje - milteliai, kuriais vėjas tau paklus, baltame – lietų valdysi.

Petras laimingas padavė Belzebubui sutartį, krauju pasirašytą, o šis numetė jam maišelius.
- Buvo malonu bendradarbiauti. - Linkteli velnias ir pokštelėjęs dingsta naktyje.

Adaskis stebėjo viską tarsi suakmenėjęs. "Tas kvailys netoks kvailas, kaip visi mano, - galvoja Adaskis, - pasirodo, pasirašė sutartį su velniu. Tai dabar visi kentėsim..."
O Petras tik apsižvalgė tamsoje, pradarė juodąjį maišelį, apsibarstė milteliais ir dingo naktyje, kartu su stūgaujančiu vėju.


Išsipildė senio Adaskio žodžiai, kentėjo kaimas. Nuo kitos dienos ne tik vėjas smarkiau pūsti pradėjo, bet ir lietus kaip iš kibiro pasipylė. Po poros tokių parų, kaimas patvino. Žmonės dejuodami krovėsi daiktus ir savo mylimą kaimą turėjo palikti. Nepadėjo nei maldos, nei grasinimai. Ėjo žmonės prie Petro motinos – raganos kapo ir prašė sūnui proto įkrėsti. Niekas negelbėjo. Tik visi vėjo kauksme tarėsi girdį tylų juoką, baisiai panašų į Petro.

Štai tokia ta istorija apie kaimą, kuris žuvo, o gal kurio iš vis nebuvo?