Draugei

Aš išlukštenu prisiminimą
Kaip triufelį iš popieriaus aukso,
Nusineštą akis išverkusio geltonojo gulbino.

I
Mažytės šamanės
Kailinėmis apykaklėmis
Taria burtus,
Suvertus spalvotais karoliais.
Ar žinai, kokiose skryniose
Plaukios mūsų ateities ilgesiai?

II
Drebuliai- visi išslapstyti,
Po kvepiančias vanile ir mėta knygas,
Surenka iš mūsų neišverktas ašaras.
Man patinka, kad niekas jomis nesiplauna rankų,
O Tau?

III
Visi išsišiepę labirintai
Veda prie cerkvės
Be ikonų ir popo.
O kiek slėpynių galima surengti
Plikame horizonte.
Neišsiduok blakstienų šokiu,
Kur vietą sau nužiūrėjai.

IV
Išglostyti debesynai
Mums skruostus nurausvino,
O mes, atsimeni, jiems spyrėm
Į šonkaulius stiklo.
Pabūgo...
Tuomet saules sušaldėm.

Per daug vėrinių,
Suvarstyta vizijų,
Bet arabeskom jų vis negana.
Sakai, pastatykime mirabetą,
Vėjo knarkimu atrakinamų durų?
Bet.
Gal nieko į jį nenuveskim,
Tik seną raganių, pardavusį
Už šilką medinį mūsų kurpes
Aikštėj raudonoj.
O gal ir ne jį...
Tik tiksintį vaiką.