Šaškės su barjerais

eidama gatve sutikau aš mirtį,
gniaužiančią medinį dalgį grublėtais pirštais.
ji pasisiūlė man gavlą nukirsti.
aš ją pakviečiau partijai šaškių su barjerais.

mano nuostabai ji sutiko...
žaidėme mudvi be galo ilgai,
kol laiko nuojauta sutriko,
tik mirtis laimėti moka tobulai.

ant lango stiklo krapštėsi voras.
mes gėrėme saldintą anyžių kavą.
siena perbėgo apdujęs tarakonas
kažkodėl dalgis priminė navą...

mes ligi šiol gyvename kartu
ir nėra čia nieko keisto.
apsiaustas išplautas, dalgis po stalu,
nerasi nė su žiburio lavono tvaiko.

taip ir tęsiasi mūsų gyvenimas ramus,
be audrų, buitinių ginčų.
tik sugrįžti į mirties pilnus namus
kartais gera, kartais taip graudu.

tad jei šių eilių bus rimas prastas
nieko nuostabaus, juk su mirtim rašiau...
o, kad ji nėra labai kultūringa,
aišku net ir durniaus galvai.