Ugnies kritimas

Pro užsienio kalbos kabineto, esančio trečiame aukšte, didžiulius langus matėsi aukštas iš metalinių konstrukcijų pastatytas bokštas, ant kurio buvo sumontuotos televizijų antenos- siųstuvai. Mieste nieko nebuvo aukštesnio už bokštą. Jį mačiau jau iš tolo, o naktį dar ryškiau negu dieną. Jį regėdavau net pro savo kambario langą, nors ir už dešimt kilometrų nuo miesto. Bokštas patraukdavo dėmesį ne tik savo aukštumu, bet ir raudonos spalvos metalo konstrukcijomis.
Apie bokštą aš jums nieko nekalbėčiau, jei ne vienas nutikimas. Šis įvykis glaudžiai susijęs su vienu bendramoksliu Motiejumi (jį visi vadino Močiu), kuris buvo linksmo būdo ir dažnai krėsdavo pokštus, smaginančius draugus, bet pykdančius mokytojus. Mokslas jam nelabai sekėsi, bet ne dėl gabumų, talento stokos, o veikiau dėl darbštumo trūkumo. Maždaug vienodai blogai jis mokėsi visų dalykų, bet ypač nemokėjo užsienio kalbos, nors jam mokytoja dažnai kartodavo, kad jis gali ją mokėti. Juk žemesnėse klasėse jam sekėsi kuo puikiausiai. Beveik geriausiai iš visos klasės, bet tai buvo labai seniai.
Dabar Motis labai pasikeitė. Tapo beprotiškai linksmas, atsipalaidavęs. Ypač nuo mokslų. Dažnai praleisdavo pamokas. Labiausiai, žinoma, užsienio kalbos. Kai kas įtarė jį vartojant narkotikus, bet tai buvo tik gandai, mat jam svaigintis narkotikų nė nereikėjo. Tam puikiai tiko ir tradicinės priemonės: cigaretės ir alkoholis. O vartodavo labai dažnai: per dieną net po keletą kartų, o kartais net  sykį per pamoką. Močis dažnai sakydavo: „Kol esu jaunas, turiu viską išragaut, kad toliau gyvenimo kely žinočiau, kas skanu ir kas ne. “ Motiejus, matyt, laikėsi nuostatos, kad neparagavęs druskos gerai neįvertinsi cukraus.
Tad ir ragaudavo jis viską, bet labiausiai, be alaus, mėgo mokyklos valgyklos maistą, kuris būdavo gardus ir kvapnus. Tačiau šiais mokslo metais mokyklos valgykla buvo privatizuota. Dėl to porcijos labai sumažėjo, suprastėjo ir kokybė. Valgis, anot Močio, tapo „šlykščiai bjaurus, tinkąs tik kiaulėms, o ne mokiniams. “
Motiejus ėmėsi kovingos iniciatyvos atkurti buvusią mokyklos valgyklos tvarką, kai ir maistas buvo skanus, ir pigiai kainavo. Močis su kitais aktyviais bendraminčiais suorganizavo didelio masto protesto akciją, kuri, deja, nieko nepakeitė. Dėl to Močis, nors tai jam nebūdinga, labai nuliūdo. Pamanė, kad yra niekam tikęs. Pradėjo dar labiau gerti ir retokai pasirodydavo mokykloje. Matyt, intensyviai ruošėsi visus nustebinti.
Tai ir padarė gražų spalio vidurdienį, kai aš, būsimasis abiturientas, su kitais bendramoksliais sėdėjau užsienio kalbos kabinete, esančiame trečiame aukšte, ir klausiausi mokytojos perspėjančio pasakojimo apie didįjį baubą - egzaminą. Nuobodžiaudamas pradėjau dairytis pro langą. Žiūrėjau į mokyklos veją prižiūrinčius darbininkus, kurių vienas pjovė žolę važinėdamas su mažyčiu traktoriumi, o kiti trys grėbė nupjautą žolę.
Nuo darbininkų, tvarkančių pievelę, mano akys nukrypo į asfaltuotą dviejų juostų kelią šalia mokyklos. Juo ką tik pravažiavo greitosios pagalbos automobilis. Mat visai arti mano mokyklos įsikūrusi miesto ligoninė. Dar pralėkė pora lengvųjų automobilių ir vienas sunkvežimis, prikrautas žvyro. Pagalvojau, kad turbūt vyksta iš karjero į kokias nors statybas ar kelio tiesimo darbus. Žvilgtelėjau į prie kelio esančią mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę. Joje stovi ir mano neseniai pirktas, nors ir nenaujas BMW. Jis juodos spalvos, dabar apšviestas saulės žiba net akindamas. Aš didžiuojuosi savo automobiliu. Mažai kas būdamas aštuoniolikos metų turi automobilį ir dar tokį kaip mano. Nors, aišku, jis nėra toks naujas ir gražus kaip aikštelės viduryje stovintis raudonas klasės draugo „Opelis“. Draugas jį pirko šiemet visiškai naują iš prekybos salono. Mat dvi vasaras dirbo Anglijos ūkiuose.
Dar kartą apžvelgiu visą stovėjimo aikštelę. Jos pakraštyje išvystu pažįstamą moksleivį, dar porą bendramokslių, automobilyje gurkšnojančių alutį ir traukiančių cigaretes. „Ilsisi nuo pamokų, - pamaniau. - Juk sunku turėtų būti jaunuoliams iškęsti šešias pamokas iš eilės. Reikia atsigaivinti, o kas geriausiai atgaivina jaunuolių širdis, jei ne alus ir cigaretės. “
Žvilgsnį nukreipiau į miesto dalį, man matomą pro kabineto langą. Žiūrėjau į daugiabučius, kurių buvo gausu visame mieste. Namai buvo skirtingų dydžių. Vieni jų turėjo aštuonis aukštus, antri - šešis, beje, jų daugiausiai, o treti - tik keturis. Mano akys krypo ir į privačius namus, kurių čia ne mažiau nei daugiabučių. Privatūs namai taip pat buvo įvairių dydžių: vieni milžiniški, kelių aukštų, su dideliais kiemais ir sodais, o antri - mažyčiai vieno aukšto pastatėliai. Tolumoje matėsi du dideli fabriko kaminai, iš kurių rūko tamsūs dūmai. Bežiūrėdamas į tuos kamuoliais rūkstančius dūmus netikėtai atkreipiau dėmesį į didįjį bokštą. Mano žvilgsnis užkliuvo už kažin kokios žmogystos silueto bokšte. Šis žmogus lipo metaliniais laiptais į bokšto viršų. Jis lipo labai greitai ir po keleto minučių jau buvo bokšto viršuje. Aš į jį norėjau geriau įsižiūrėti, bet staiga išgirdau mokytojos balsą:
- Petrai, nemiegok!
- Nesapnuok, - mokytojai pritarė bendramokslis Saulius.
- Atsiprašau. Grožėjausi gamta, - ištariau.
- Dabar mokytis pradėk, - griežtokai pasakė mokytoja.
- Kaip gali mokytis, kai toks gražus už lango vidurdienis, - atsikirtau.
- Per egzaminą, vaikeli, to nepasakysi.
- O kodėl gi ne?
- Todėl, kad per jį lietuviškai nešnekėsi, - šiurkščiai šūktelėjo Saulius.
- Teisingai, Sauliau. Per egzaminą to nepasakysi. Ar ne, Petrai? - klausė mokytoja.
- Aha, - atsakiau.
- Tai gerai. Pradedam mokytis. Atsiverskite vadovėlius ir atlikite penktą pratimą, - pasakė mokytoja.
Aš su kitais bendramoksliais klasėje rašiau pratimą ir būčiau jį pabaigęs, jei ne staiga išgirsti žodžiai:
- Aš protestuoju prieš neteisybę mokyklos valgykloje, kai vietoj valgio yra duodamas mėšlas. Dėl mano mirties kaltinkite naująją maitinimo sistemą.
Tai buvo Motiejaus žodžiai, pasakyti per garsiakalbį nuo didžiojo bokšto viršaus. Pasirodo, kad mano matytas žmogus, lipantis į bokštą, ir buvo Močis.
Vos tik išgirdę Motiejaus „pasisakymą“, lipte prilipome prie kabineto langų, kad galėtume geriau matyti jį patį, kaip mums tada atrodė, besiruošiantį susideginti - iš kuprinės išsiėmė butelį benzino ir juo apsipylė. Po to iš kišenės išsitraukė žiebtuvėlį ir jį įžiebęs prikišo prie savęs. Atrodė, kad Motiejus visas užsiliepsnojo.
Jis lyg degantis fakelas blaškėsi bokšto viršuje, kol palinko į vieną pusę ir krito. Krito degantis kamuolys net iki bokšto vidurio, kol užkliuvo už atbrailos ir liepsnodamas išsilaikė keletą akimirkų. Mes žiūrėjome į degantį Motiejaus kūną ir mintyse jau jį palaidojome negalėdami suprasti, kodėl jis taip pasielgė.
Kai Motiejaus kūnas nukrito, mes dar keletą minučių negalėjome atsitokėti. Tik staiga pamatėme kažką judantį bokšto viršuj. Pasirodo, tai buvo Motiejus, paleidęs į apačią liepsnojantį manekeną. Ugnies kritimas buvo savotiškas jo pokštas, pritrenkęs visus įspūdingumu. Tik pokštas... Liepsnojančio manekeno kritimas...