Taip vakarėja

Jau saulė leidžias,
ir ilga diena
visiems laikams į praeitį išeina,
paglostau švelniai
vandenį ranka
lyg katinėlį rainą.

Dangaus aukštybės
upės gelmėse
kaip veidrody didžiuliam atsispindi, -
danguj žvaigždė,
pakrantėj lelija -
tikrai turi pažinti.

Dangaus rasoto
lelija balta! -
tik tėviškėj tokių stebuklų rasi,
staiga pajusi
širdele maža,
iš kur jie - nesuprasi.

Liūdni žilvičiai,
glausdamies šakom,
į upę pailsėt šešėliais gula,
maža aukšliukė
šokteli tamson
ir neria į mėnulį.