Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gilė irgi turi širdį.

Mano mielas žmogau, ar žinai, ką reiškia sąvokos prigimtis, kilmė? O pradas? Ar bent nutuoki, kokią misiją Žemėje turi atlikti žmogus? Tai gal jau dabar gali suvokti, kad kažkam mes reikalingi? O gal reikalingi patys sau?
  Filosofija reikalauja daug logikos. Bet tas atsakymų ieškojimas į amžinus būties klausimus, deja, ir lieka amžinas. Ironija, ar ne? Tačiau nepasiduokime. Juk vis tiek kažkur yra ta neišsenkanti stebuklinga versmė, kurios esmė – tekantis žmogaus gyvenimas. Ir vėl nėra pabaigos. Atleiskite. Bandykime dar kartą. Viltis, o kas mums belieka. Įsivaizduoti, kad egzistencija – tai tarsi mažytė gilė (bijau, kad sunku ją būtų lyginti su arbūzu), tačiau tik praskėlusi savo geldelę ji giliai po žeme tampa prasminga. Ji gyva! Ji čia ir dabar! Laikui bėgant, iš jos išdygs vytelė ir, jeigu saulė jai bus palanki, kasmet tvirtės, darysis vis stambesnė, aukštesnė, stiebsis lig pat aukštumų, pagaliau suvešės, subrandins savo vaisius, ir štai ateis metas, kai kitos gilės prašysis numetamos ant žemės...
  O kiek tų gilių, o kiek skirtumų, nors iš pirmo žvilgsnio jos tokios panašios, identiškos. Bet ne. Kiekviena dėvi grumblėtą kepurėlę, o šios savo ruožtu turi skirtingą gauburiukų skaičių – tai ir lemia būsimo ąžuolo dydį, vaisingumą, gyvenimo trukmę. Rodos, vėl nepriėjau prie pabaigos. Tačiau ir nereikia, užteks, juk akivaizdu, kad neįmanoma apsakyti to masto, ką reiškia žmogiškoji būtis. Įmanoma pasakyti, kad kokie mirtingi būtume – išliekame gyvi. Tiesiogine prasme gyvi. Ar bent susimąstome, kodėl pempės suokia pavasarį: „Gyvi gyvi!“. Viskas siejasi. Pasaulis sukurtas taip, kad visur regėtume gyvastį ir vitališkumą: gyvą klevo lapą, gyvą sniego gniūžtę, gyvą pievą, gyvą ežerą, gyvą... Įsiklausykime: GYVĄ. Tai harmonijos ir visos esaties sąvoka, tai stiprybės ir ryžto ženklas, tai gamtos ir žmogaus simbolis. Pagaliau išgirdome atsaką, pagaliau mes gyvi!
  Ir to užtenka.
  Nors esame tikri rajūnai: pilnos kišenės visokio niekalo, šlamšto, o didžiuojamės, kad esame išmintingi. Suradome pupą, išskirtinos formos nei kitų, ir tarsi Herostratas pradedame naudoti uoslės organą ne pagal paskirtį. O ką jau kalbėti apie talentą: nemokame pabalnoti Pegaso, kurį neva pažabojome, o, žiūrėk, jis čia pat pasprunka, kai reikia sugiedoti, pavyzdžiui, tautišką giesmę. Tai tik imitacija. Gyvenimiškas farsas. Taigi, mano mielas žmogau, esi dvilypis, nes turi prado ir ateities prieskonio. Teiginys, kad praeitis buvo kilnesnė, o po jos – beveik tvanas – tai jau dėsnis. Ir nieko čia nepadarysi, nes pats gyvenimas kaip aksioma – nei aiškinti, nei įrodyti jo nereikia. Esame Nojaus laivė – saugūs, žinantys, kad viskas priklauso nuo mūsų. Arba destruktyvūs – žinantys, kad laivas, dar nepasiekęs terra incognita, suduš. Matai, mano mielas žmogau, sakiau tiesą. Tos gilių kepurėlės išties reikšmingos – tokio mažo skirtumo tarp jų tereikia, kad būtume dviejų tipų asmenybės – pesimistai arba optimistai. Tas mažas gauburiukas nulemia per kokią prizmę žvelgsime į gyvenimą, o nuo to priklauso jo vertė bei kokybė. Nori tiksliau – būk matematikas, chemikas, ekonomikas, fizikas – tą apskaičiuosi tūkstantųjų tikslumu. Nori giliau – būk lituanistas, poetas, prozininkas, oratorius – tą pajausi sava širdimi.
    Atsivers mūsų gyvybės klodai: suspurdės krūtinėj, tarsi kūdikis įsčiose, širdis, akys nevalingai gaudys šviesius spindulius, atsimušusius į nakties šešėlius, lūpos virpės iš džiaugsmingos širdgėlos, o rankos, o tos baltos rankos kaip švelnios mergelės, kurios skindavo rūtas daržely, kaip bernelio, kurios balnojo žirgą į karužę joti, kils aukštyn, kviesis atgailą ir išpirkimą. Tai ir yra mūsų prigimtis – natūrali, nesudergta užgaidų purvu ir šlovės derva. Tad ir mums privalu „nesirekonstruoti“, išlaikyti kilmingą dvasią, nes be jos kūnas merdi tarsi tour d‘ivore. Kai jis išsilaisvina - prasideda tikroji kova dėl būvio ir natūralioji atranka gamtoje, pasak Č. Darvino, - pagrindinės varomosios organinio pasaulio evoliucijos jėgos. Tai irgi yra mūsų prigimtis, mes negalime jos paneigti. Noosfera („protingasis apvalkalas“) – biosferos vystymosi fazė, kurios metu veikiame, o ta veikla tampa svarbiausiu jos funkcionavimo veiksniu. Ši sąlyga riboja gamtos pertvarkymą. Taigi, mano mielas žmogau, tai taip pat yra mūsų prigimtis, kitaip tariant, kančia, kuri būtina, nevisagališkumo ir nevisavertiškumo jausmas, kuris privalomas. Kaip ir pareiga... gyventi. Kokią gilės kepurėlę bedėvėtume... Visi turime bendrą jungtį – kilmę, todėl esame neįgalūs ją nutraukti. Vegetuojame tarsi darni planeta, kuri „vis tik sukasi“, esame lauko pieva, kurią kasdien aplanko lietus arba peteliškės, esame smėlis, kurio grūdeliai – kiekvienas iš mūsų, esame medžio šaknys, susiraizgiusios beribės žemės terpėje, esame to ąžuolo šerdis, kurioje vienodu ritmu tvinksi tūkstančiai širdžių...
2006-02-15 09:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-18 15:51
Prozerpina
labai jau patetiška vietomis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-15 13:31
Si bilė Sibire
Dėl įžangos. Pirmasis esė sakinys turi užkabinti, intriguoti, mintis turi būti tokia nekasdieniška ir įdomiai suformuoluota, kad skaitytojui kiltų noras išsiaiškinti, suprasti, ką gi iš tikrųjų nori pasakyti autorius.
Tuo tarpu tavo darbe sakinys apie gilę nėra tikroji pradžia. Pradžia štai kur:
"Mano mielas žmogau, ar žinai, ką reiškia sąvokos prigimtis, kilmė?" --> per daug abstraktu, skaitytojas nori konkretumo. Visa ta pirmoji pastraipa būtent todėl ir atstumia.

Visa kita (tolesnis dėstymas, mintis, įžvalgos, pateikimas) - labai gerai. Mokslo tiesos įkomponuojamos lengvai, neapsunkina teksto, o pati esė idėja labai įdomi.

Rašyk daugiau esė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-15 10:24
va va va
galvojau neištrauksiu iki pabaigos.
net nustebau perskaitęs.

trys. man per daug tuščiažodžiavimo pradžioje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-15 10:13
va va va
Filosofija reikalauja daug logikos - pastaroji, mano manymu, čia ir baigiasi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą