Pavasaris

Kelkraščiais čiurlena ištirpusio sniego upeliai. Saulutė skaisčiai šviesdama ištirpdė sniegelį. Palei Nerį laksto vaikai. Jie džiaugiasi pavasariu. Mažyliai žaidžia jau be kepurėlių. Juk taip šilta... Tarsi pritardamas vakų šūksniams gieda vyturėlis. Mažieji padaužos bando jį pagauti, bet paukštelis gudrus. Vos kuris nors prisiartina, tik purpt-ir nuskrenda.
  Visas kalno šlaitas mėlynuoja žibutėmis. Pamačiusios, kad sniegas traukiasi, jos nutarė savo mėlynais žiedeliais pradžiuginti vaikus. Ir upė nesnaudžia. Ji neša didžiules ledo lytis. Saulė šviečia vis skaisčiau. Juk jau pavasaris! Reikia skubėti, kad ledai greitai ištirptų, ir vaikučiai vasarą galėtų maudytis upėje. Nors dar daug laiko, saulytė taip šviečia, jog ledo lytys greitai nyksta, nešamos pabudusios upės srovės.
  O jau medžiai! Ką ir besakyti... Visi puošiasi mažučiais pumpurėliais. Tuoj iš mažų žalių žalių spirgelių jie taps dideliais gražiais lapais, kurie nuo piktų vaikų slėps paukštelių lizdelius visą vasarą. Taip gražu aplink! Ir žolytė, atsigavusi po žiemos, žaliuoja kaip niekad. Ir gėlytės skleidžiasi darželiuose, kur močiutės rūpestingai pasodino. O saulytė tas gėlytes šildo. Tirpstantis sniegas girdo. Mažosios gėlytės auga ir džiugina mūsų akis. Toks gražus ir saulėtas šventų Velykų rytas...