banalus pasivažinėjimas

nuo delno nupūstas laikas nuo apsikabinimo iki
apsikabinimo kažkur pamirštas vienas mėtinis žirnelis
gal laikomas kišenėj delne ar tik tariamas gal
laukiama kol jis išsilydys papūskite prašom aš negirtas

kartkartėm per tylus tavo tylėjimas taip priartina
tarsi plunksną prie sparno bet primerktos akys
sakys noriu miego nelįsk susiplėšiau suknią kai
kabarojausi per vielinę tvorą ak ta tiesi linija

popilkiais kadrais susuktas sapnas ką sapnavai
tai per daug asmeniška nuskęsta arbatoje akys
kažkokia visai neartima ta mano nosis ar pirštas ne
mano naktys išaušta vis greičiau vis giliau

nepyk (daug kartų dar išgirsi) kai aš
ir vėl vėluosiu su savo žodžiais rankų mostais
kai vėluos mano galva nusiplėšta nuo kūno
nes aš taip norėjau o tu dar/jau nežinojai

paslydę mano mintys sušals rankų rėžiai tegu
vis tiek mano keliai į vieną romą veda į
tą miestą šalį teritoriją nepyk (ir vėl kartoju)
turbūt tai buvo tik tiek įmanomai daug – nesureikšmini
savo žodžių o manuosius pamiršti ir vėl
skyrė baudą