Ateik šią dieną – nykią, juodą, -
Niūri padangė vėl nušvis.
Ateik per speigą ir per gruodą, -
Atgis apmirusi širdis.
Kai įsidegs kaštonų žvakės,
Ateik žaliuojančiais laukais.
Su krintančiais auksiniais lapais,
Su snaigių sidabru ateik!
Tavęs aš lauksiu, lauksiu, lauksiu...
To žvilgsnio, žodžio šilumos.
To vienui vieno žodžio –
Iki būties ir nebūties ribos.