ir nieko ypatingo

kai dienos šukėmis prabėga,

ir sielą žeidžia virpesiai;

kai tikisi pamiršti plastikinė oda

ir ašarom išrieda pažadai;

kai žodžiai akmeniu nurieda

ir akys klykia mintimis;

kai kūnas tik akimirka patampa

ir pavargsta monotonijoj širdis;

kai snaigės čaižiai rėžia dangų

ir vyzdžius spigina žvaigždė,

tesu troškimų paskandintų

sistemoj džiūstanti kvailė.