Tylėjimas

Kažkam pasakė,
Išgirsti tik reikėjo.

Sugniaužtuos kumščiuos
Alma upė.
Išplėštas lapas iš
Pasaulio.
Nėra danguj tylos, ramybės,
Tik vaikiškais balsais
Dūzgena pyktis.

Pamėgę tolumas
Visi išeina vėlei.
Užmiršta rinkęsi save.
Palieka ateitį.
Tik alma upės.
Kalnai akim stiklinėm
Į žemę žiūri. Žiūri.

Nugriūtų jie. Paskęstų
Savo riksme.
Bet aidai atkartoja.
Ir vėl auksinės širdys stingsta.
Švininės lūpos debesų.
Vėl pasakom lietus prapliumpa -
Nėra tikrų sapnų.

Pro tarpus pirštų
Veržias laikas
Ir pila kalnus.
Atsiminti ir pamiršti.
Viens pilkapis po kito kyla,
Ir dainių kanklės skleidžia
Savo šydą.

Pamėlę. Ir ištirpę.
Nežinomi. Keistumo
Uolos skyla.
Atsiveria bedugnės.
Vėjai džiaugias
Ir ūžia savo kalbą
Netildami už durų.

Kažkas pasakė:
Netylintys uždarė
Vartus į kelio galą.
Nežino kam.
Kalnai akim
Stiklinėm
Į žemę žiūri.
Žiūri – tyli.