Lyg devingalvis slibinas
rangėsi šešėliai ant sniego,
kėlė galvas prisiminimai
garsiai kartojau:
pamiršau pamiršau pamiršau
bet jaučiau vis labiau
geliantį tylos virpesį
ir nakties prisilietimą
prie pačios gelmės,
kur žaizda
it nuodėmė
žydėjo.