Sulaikyti saulę

Mano meilė pakabinta ant tvoros –
džiūsta...
Gal jau rytoj
vėl vilkėsiu vėjuota diena
ir rasos lašų karoliais.
Apleisiu pusryčių stalą
dar neprašvitus,
neišgėrus iki galo arbatos.
Oi negrįžta plunksnuoti pavėsiai
ir nutirpęs sniegas
sukrenta į pakulnes...
„Dar džiūni? “ –
klausia saulė.
„Drėgna“ – atsako meilė.
„Tai dar pabūsiu“.