Karstadirbys

O kuom jau taip susidomėjot Audėju? Šis čia ne pirmas ir ne paskutinis. Jie čia niekada nemirdavo lovose. Gal taip netgi geriau – nereik žmogui dėl senatvės kankintis... Ech, nežinau, nuo kada, nežinau... Tėvas pasakojo, kad kai čia atsikraustė, viskas buvo taip pat. Vienintelis pokytis – Vynininkas skanesnį gėralą daro. Nėr už ką, nėr už ką, ir man jau metas. Mano vardas, sakot? Vadina Karstadirbiu. Ir jus telaimina, Tyrėjau. Beje, kur gyvenate? Pas Poną? Geras vaizdas pro langą... Pabandykite antradieniais pasižiūrėti į Skalbėjos namelį, che che... Patariu kaip vyras vyrui.

Sveika Tarnait, nė bučkio neduosi? Mua. Pas Pardavėją radau naują valiklį grindims.. Ne, tau nereikės pirkt, aš pasirūpinau. Nėr už ką... Nėr už ką, gražuole, juk žinai, kad man patinka padėti dailioms merginoms. Negi jos mėgtų tokį niūrių Karstadirbį, jei jis nedalintų tiek dovanų? Na na, kaip tai ne niūrus? Žiūrėkis, vilioke, o aš einu pasidomėt, kaip sekasi Kalviui. Aišku, tau bučkį visuomet duosiu.

Iš tikrųjų, šį purviną Miestelį pažįstu geriau nei bet kuris jo senbuvis. Štai šešios vakaro – iš už kampo išnirs Žvejys, nešdamasis namo kelis skatikus, gautus už glitų laimikį. Ana dešinėj, Skalbėja lenkiasi per langą nukabinti vakar džiautų skalbinių – juk trečiadienis. Ir kaip kiekvieną trečiadienio vakarą, Dailidė nusibraukia nuo kaktos prakaitą, padeda šalin pjūklą ir gėrisi gilia skalbėjos iškirpte. Ana tik šypsos, naiviai mirkčioja ir vaizduoja, kad nesugeba pasiekti tolimiausios skalbinių virvės. Tuoj ant nudūlėjusios palangės užkels ir savo grakščią kojytę. Visi mieste nuspėjami. Skęsta uždarame rate. Kartais švenčia varganus gimtadienius, ar Velykas – tuomet džiaugiasi, jaučiasi, mat, išblaškę monotoniją. Tačiau ir Velykos telpą į uždarą ratą. Netgi Tyrėjai.

Taigis... taip siūlai, Artojau? Na, nežinau, pagalvosiu. O, žė, anas vėl akėčias nuo savo namų iki pat lauko tempia. Kam gi jas iki trobelės tempt, padėtų ponui po langais ir būtų ramu. Juk prie pono namų Vagis tikrai nelįs, o ir iki laukų mažesnis kelias būtų. Kche, nuklydau aš jau į kasdienius pamąstymus... Na, jei taip manai, kad vyrai prisijungs, tai ir aš užsuksiu pas Smuklininką.

Jo ūgis – metras aštuoniasdešimt. Karstą reiks daryt trisdešimt centimetrų ilgesnį, turbūt sugaišiu visą savaitę... Niekas nesuvokia, koks sunkus iš tikro mano gyvenimas. Karstadirbys – kažkas daugiau nei Virėja ar Arklininkas. Netgi sudėtingiau už Astronomą. Karstadirbys neturi laisvo laiko. Karstadirbys net neturi rato. Eina susiraičiusia, bet aiškia linija ir pavydėdamas kerpa ratais surištas juostas. Juostos... Jie jaučiasi savo likimo valdovais, o nepastebi, jog klimpsta į ratą. Ratą, kuriuo niekad nenueisi į vietą, kur nebūtum buvęs prieš tai. Ratą, kuriuo išvis niekur nenueisi – juk jis neturi pabaigos.. Ech, užteks tų minčių – šiandien Kirpėja eis nusimaudyt į upę, bet bijau, kad ji nerado po staliuku gulinčio muilo.

Sakot, pats Tyrėjas? Einu einu. Šiurpi mirtis... krist ant akėčių... šiurpu... Kažkaip visi tyrėjai ilgai netempia. Vargšas, dar jaunas buvo. Seniai jau sakiau Vynininkui, kad lengvesnius gėrimus darytų. Matyt, čia ir aš iš dalies kaltas – pats dar pakviečiau su vyrais pabendraut, vyno išgert... Nemaniau, kad padaugins – o dabar iškrito pro langą. Praverstų, dabar stiklelis skaidriosios, oi, kaip praverstų. Einu, draugai, iki Smuklininko, širdį nuramint.

Taigis Taigis... dviejų metrų ir dešimties centimetrų? Koks sutapimas – turiu vieną užsilikusį. Ką jau čia... Tik už medžiagas paimsiu, juk dabar pats turėsit už tą karstą mokėt. Sakot, vieną painiavą atneša? Nors gal... Tiria tiria nežinia ką, o po to – mokėk, Pone, – mat jūsų name mirė.