yra Mikelandželas ant kelmelio
taip vadina tą senuką, aš tik
vaidinu, kad pažįstu jį – kas
man belieka, geriam kažką
nugaromis
kantrybės turi jis ir dažnai
žiūri į dangų, nesižvalgydamas
katinas Dilanas vaikosi peles
medžiais, smūgiuoja vienai
ir ta krenta žemėn, gyva bėga
Mikelandželas palydėjo
kramsnojančiu žvilgsniu ją
ne daugiau