Ematėja Atlantidai

apdovanoju tave
savimi

už rytą, kuriame ilsėjais
pasaka virtęs,

už sukaltas kopėčias
į kairįjį tavo akies
obuolį
(girdėjau, kairėje
geriau prisimeni
manąsias akis)

už dulkėtą, amžiną
tylą
(nebylų mėnulį,
nebylias mūsų
naktis)

už švelnų ir liūdną
nežūk
(kai tariausi esą Ofelija,
o tu lyg anachoretas
bandei suvaidint
mano pabaigą)

už laiptus į čampako
pasaulį
(ilgainiui tapau
Ematėja, o tu -
Atlantida)

mes mėgdavom žaisti slėpynių:
kai paskęstu savoj
nevilty, tu lyg
sudegusio teatro artistas
iškandi man pusę dangaus.


sakei ---
niekuomet manęs nesurasi.

bet patekant saulei,
bekramtančią pusę dangaus
(su nerimo paukščiais
ir rytu slogiu, nekantriu),
kartojančią naują
ištvirkelės vaidmenį
sudegusiam teatrui



Atlantidą užmiegant
randu