Ragana

Tingios varnos šliaužioja dangumi, o dangus - apsunkęs, pažemėjęs, pridusęs – ilsisi, snaudžia, karts nuo karto paberdamas menkų sniego kruopelių saują. Nenori dar pavasario įsileisti. Vos išlindusią saulę apsupa vėl savo neperregimumu ir verkia nesamuos šešėliuos žmonės.
Įšalę akmenys, žemė, kieta ir sustingusi, tyla, ramybė, prietema...
Ir keistas, gelsvas oras.
Niekas nesupranta, kas dedasi. Laikraščiuose vis mirga skelbimai ir straipsniai apie įvairiausius bandymus išsiaiškinti užsitęsusios žiemos priežastis. Žmonės iš kaimų reikalauja kompensacijų: baigiasi šienas, krinta gyvuliai, o kartu su jais dingsta ir viltis prasimaitinti.
Jau trys dienos kaip sėdžiu namie. Jei čia apokalipsė, nemanau, kad turėčiau likusį savo gyvenimo trumpą laiką, praleisti mokydamasi. Bandžiau tapyti, bet tik stebėjau, kaip iš lėto pakildama prie drobės, mano ranka nusvyra žemyn. Graudu. Tokie nesėkmingi bandymai įkvėpė nutraukti izoliuotosios gyvenimą. Susisupau į ilgą juodą apsiaustą, įsispyriau į juodas kurpaites ir paskutinįsyk žvilgtelėjusi į veidrodį, susitikusi savo juodų akių žvilgsnį, išėjau. Nežinojau kur, nežinojau kodėl, bet tai nebuvo svarbu. Jaučiau keistą troškimą judėti  nežinoma kryptimi ir ieškoti kažko.
Pasukau nepramintu taku. ``Keista, kad niekas čia neina, juk taip gražu`` - pamaniau. Ir iš tiesų, čia, kaip niekur kitur, medžiai siūbavo tarytum pagal tylią muziką, lėtai snyguriavo, tarsi sidabras krito snaigės. Ėjau, žvalgiausi ir išgirdau veriantį balsą, tarytum raudantį ir sopulingą:
- Prakeiksmą šaukiu!

Išsigandau. Įdomus balsas, gargaliuojantis lyg paskenduolio, atkosėjančio vandenį. Nusiskubinau ten, iš kur jis atsklido. Ilgai dairytis nereikėjo. Prieš mane, iki kraujo suskeldėjusiomis lūpomis, kniūbsčia, lingavo įtartina senė. Atpažinau ją. Ragana. Mūsų miestelyje jos bijojo. Visi. Aš, iš tiesų, taip pat. Didelę baimę mums kėlė jos gebėjimas gydyti, jos pokalbiai su paukščiais ir kapinių žemės rinkimas. Baugus buvo ir didžiulis apgamas ant jos dešiniojo skruosto. Ir juodos, didelės akys.
- Prakeiksmą šaukiu! – Jos balsas įstrigo many.
- Nurimkite. – Apailėtinas mano atsakas į jos raudą, skaudėte išskaudėtą, pilną neapykantos, apmaudo, pagiežos.
- Demonus šaukiu, ir Dievus!
- Nurimkite. – Sušnabždėjau. Ji kankinančiai į mane pažiūrėjo. Jaučiausi kalta už viso pasaulio negandas.
- Ką jie su manim padarė...

Tik dabar pamačiau Raganos rankas. Dievo motinos paveikslėliai, paprastu lininiu siūlu prisiūti prie kruvinų delnų. Šleikštulys ir neapykanta iš jos perėjo į mane. Iki koktumo mandagūs žmonių veidai mano akyse virto baidyklėmis. Sunaikinti juos, atkeršyti.

- Padėk, - Ragana verkė.
- Padėsiu, - atsakiau.

Apkabinau ją, sūpavau, glosčiau. Ir tyliai iš Raganos širdies, paskutiniu atodūsiu, į mane atėjo kažkas.
Kaip priešmirtinė konvulsija nugriaudėjo griaustinis. Pasipylė lietus, oras atšilo ir pagaliau suspindo saulė. Tiesiog jaučiau, kaip pasaulis prisipildė džiaugsmo, o mano rankose tyliai stingo galinga Raganos širdis. Ir jaučiau, kaip tyliai dilgsi dešinysis mano skruostas, tartum žaizda jame vertųsi.
Ragana...