Mona takā

Tās patēs kelalēs ēto,
Tus patius laukus matau –
Siautie vasara gielieta,
A snėigā lekiuo vatuom

Kėitas vėskas ė šakuojės –
Kas i žemė, kas aukštīn,
Tiktā mona sunkės kuojės
Tartum niekor nebpritink

Tik trumpā kamė sustuojus
Pasėveizo, pamastau
Līguo gluostau žemės ruojo,
Iš tėkrūju – daug prastiau

Senē, senē nužydiejė
Žuolės pri monū takū,
Akmėni kažkas padiejė –
Mon po kuojom nelaiko

Nebier tū ugningu nuoru –
Siedous beržou pri šalies,
Ė matau, ka musis vuora
Nikumet nenugalies

Laika vuortinklis prikėbės
Trauk mumis kažkor ne tėn,
Ė po maža laika skėba
Nuskel, lauža, nebgražėn

Tik žaliou ė siautie žemė
Vasaras poikēs laukās,
I tou gruoži atsiriemus
Ronkuom ė akim laikaus

Ė kol dar gali paētė,
Jau nebūk par daug kėbos
Rink ė kraukės sau i skrēta
Žemės ė dongaus luobius