Subtiliai apie pagirias

Pametus save ošime bakchanalijų
tyla grįždama gyvenimui traška;
skendus paskendus erdvėje begalėj
vakarykščiai pasėtus vaisius karčius raško.

Horizontų nesiekia žvilgsnis rasotas.
Ir siela kūne jaučiasi xenos -
su dievais susilygint, patekt į jų puotą,
išgerti linksmybę lig dugno norėjos...

Nuleistos uždangos, šviesa nebetvykstels,
aidai seniai nutilo maršo ir tušo;
niekas neiškalė ir neiškals obeliske
tavųjų žygių šlovei tavo kartušo.

Tyla grįždama gyvenimui traška -
šlovė tik viliojo, garbė vien tik gundė...
Matyt, jau laikas padėti tašką -
sic transit gloria mundi...