Šaltas vėjo atodūsio dvelksmas
Pakerėjo mane einant naktį,
Tartum rankos gyvenimą laikiusios
Jos drebėjo, jos bandė surasti
Rasti laimę, pasiaukojimą tyrą,
Susikaupt, nulipdyti likimą
Ne iš miego ar sapno brandino,
Bet erškėčių ir šilko.
Einant man vėl pradėjo snigti,
O medžių viršūnės lūžo.
Krito žemen lengvutės snaigės,
Tartum akmenys, daužantys smūgiai.
Aš sustojau, atsiguliau kniūbsčias.
Norėjau pajusti tą skaudų langvumą,
Kaip gyvenant galim suprasti,
Kad gyvenam ir nereikia sustoti.