Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šaltas vėjo atodūsio dvelksmas
Pakerėjo mane einant naktį,
Tartum rankos gyvenimą laikiusios
Jos drebėjo, jos bandė surasti

Rasti laimę, pasiaukojimą tyrą,
Susikaupt, nulipdyti likimą
Ne iš miego ar sapno brandino,
Bet erškėčių ir šilko.

Einant man vėl pradėjo snigti,
O medžių viršūnės lūžo.
Krito žemen lengvutės snaigės,
Tartum akmenys, daužantys smūgiai.

Aš sustojau, atsiguliau kniūbsčias.
Norėjau pajusti tą skaudų langvumą,
Kaip gyvenant galim suprasti,
Kad gyvenam ir nereikia sustoti.
2006-02-12 14:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-12 14:55
Amiraa
nors ir rimta tema, vistiek eilius toks lengvas, tas man ir patinka:) beje, manau, kad antrojoje strofoje nereikia žodžio 'rasti', tuomet iš pirmosios labai gražus perėjimas būtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-12 14:46
Kristina Poderyte
Kai kur trūksta ritmo. Pirmame posme turbūt turėtų būti ne "jos", bet jis (dvelksmas). Antonimiškai įvardindtos snaigės kelia abejonių. Nuo lengvučių snaigių nelūžta medžių viršūnės. Palyginimas 'aš' su medžiu - gerai, tik pabaiga galėtų būt labiau akcentuota, prijungiamieji žodeliai painioja mintį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-12 14:25
Rūkas
"Bet iš erškėčių ir šilko". Gera eilutė. Ir šiaip neblogas vaizdas. Bet vat 2 posmas tikrai pakerėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą