Kada?

Neminėk daugiau tų žodžių
Jie žudo, žudo iš vidaus,
Tikėdama visu pasauliu
Aš nežmoniškai apsirikau

Aš noriu rėkti, klykti, staugti!
Galvoji čia tik tai niekai?
Tu privertei mane už viską atgailauti,
Šalia manęs tu nelikai...

Bet tavo lūpos, rankos ir dvasia
Vis dar naktimis mane aplanko.
Man taip sunku galvot apie tave
Ir aš bijau akių pria savo kapo...

Ar aš sulauksiu pabaigos?
Ar dar ilgai save kankinsiu?
Ar meilė kada nors mane apklos?
Kada gi pagaliau tave pamiršiu?

Bet ašaros manęs vis nepaleidžia
Nuskęsiu baimės sūkury...
Tegu man Dievas tik atleidžia
Tikriausiai žmogžudystė-mano išeitis...