Šurkaus adaptacija prie miesčioniško gyvenimo (įdomumo dėlei)

- Šurkau, čia tu? - pasigirdo balsas tamsoje, ir Šurkus susimąstė. jau buvo besižiojąs sakyti „aš“, bet po to keisto nutikimo turge jis daugiau nepasitikėjo niekuo, net ir popierinėm V raidės formos kepuraitėm. Jis stipriai užsimerkė, taip stipriai, kad akyse matytųsi spalvoti ratilai, ir garsiai sukliko. ratilai nebuvo tokie kaip visą laiką, jie labiau priminė „Windows Media Player“ vizualizaciją, kurioje sukasi raudona spiralė, o Šurkui tai visiškai nepatiko. Visiškai.... tuomet jis sukaupė visas galias, atplėšė savo traiškanotus vokus vieną nuo kito, ir apsidairė aplink. buvo tamsu, jis, berods, kažkokiam Ariogalos skersgatvyje, apsikabinęs beržą, o skruostais rieda karšto ašaros ir truputis snarglio. „Dieve“ pagalvojo Šurkus. „Dieve, Dieve“, pakartojo dar kartą ir pajudėjo tolyn. pakeliui mąstė. lijo lietus.