Alfa ir Omega

Saulažiedės lai gyvena pilkuose minčių vingeliuose, o aš, apsikiūtojusi laimingos dienos likučiais, per pirštų galiukus beriu smilteles su viltimi, džiugesiu ir drovia sėkmės vizija.
Vis dėlto kartais reikia išplaukt į save.
Atsiyrus medine valtele, įmerkti pėdutes į sūrumą (klampią ir fe fe fe nemaloniai dvelkiančią nuoskaudų, nuleistų lūpų kampučių  tyrelę). Patikrinti Švyturio spindulių stiprumą - kad naktim ar ilgesio vakarais būtų šiltai ir maloniai jauku kairėje - iš vidaus žvelgiant - krūtinės pusėje. Užlipti į kalvą, žiemomis pasidengiančią permatomu aksomu, ir paliesti Dangų (kad būtų pakankamai toli, bet vaiskus, didelis ir iliuziškai arti pūpsantis). Tik tiek. Kartais dar pasitrinti smiliaus krumpliais akutes, bandant įžiūrėti spygliuotą šaltą vielą tolumoje.
Aitrus kvapas plauko ore ir (ne)didelė mergaitė kramsnoja džiovintus abrikosus, o saulažiedės auga, auga, jau nebetelpa viduje, kyšo pro langelius akyse ar suplanuotose klaidose. Visi žino, kad Kazimieras teptukų brūkštelėjimo atoveiksmyje slepia trečiąją ranką, bet mergaitė vis šypso (vypso?), nes pasaulis daug platesnis, nei jauti didingomis ir virpinančiomis kelius bei vidinę odos pusę akimirkomis. Jis keliauja raštuotais senelių sijonų takais, kiviniais ledais, nutėkštais ant įkaitusio šaligatvio karštą vasaros dieną, greitkelių dulkėmis, tik Ypatingiems besirodančiais, ant blakstienų nutupiančiais burbulėliais, arabiškai linguojančiais smilkalo dūmais, tuščiomis guolį atstojančiomis dėžėmis didmiesčiuose ir pelargonijų vazonais.
Nes visa, ką laikai įstabia bei pilnatve dvelkiančia pabaiga, tėra Pradžia kažkam, kažkur, kažkaip.