Kai lyja arba ryto belaukiant

Pasistiebiu pirštų galiukais ir žvelgiu
pro langą
lyg į paveikslą,
su mediniu rėmu ir drobe permatoma,
žiūrėčiau.

Žinau–
kaip akmenys, giliai įsmigę žvyrkelin, –
taip širdgėla many,
o sulytoj gatvėj–naktis.

Kur jūs, mėlyni medžiai ir varnos,
miesto paukščiai, mūrinių sienų plyšiai
ir vėjų plaikstomos antenos?
Raudoni stogai ir katės?
Kur jūs prapuolėt?

Vėjo siūbavime,
juodosios vyšnios šakų bangavime
sulyta gatvė virto didele jūra
ir visai išnyko.

Ir dabar
tik nykiausiai liūdna.