Tapybos pamokos (I), "Keli žodžiai virtuvėje"

Šešėlio tykumu seku paskui tvirtus Raimondo žingsnius ir bandau savo nerimą peršokti tarsi balą. Ranką baigia nutraukti dideliausia nauja papkė su dviem storais lapais akvarelinio popieriaus. Atsukę vienas kitam lygias nugaras jiedu spėlioja, kuris pirmas praras nekaltą baltumą nuo beviltiškų mano teptuko prisilietimų.
Kelias baigiasi daugiabučio laiptinės tamsoje, cypsint prispaustam skambučiui. Durys nesiteikia mūsų įsileisti. Bet Raimondėlis tik permeta savo masę ant kitos kojos ir kantriai atsipučia.
- Taip visada. Spėsim išalkti, kol jis atidarys.
Nepastebimai sujuda durys, prasižioja tik per du pirštus ir vėl sustoja. Nuryju nepasakiusi paruoštus “laba diena”, nes prieš mane žybteli mokytojo akis. Raimondas mikliai įbruka bato galą į tarpdurį ir pastumia mane per slenkstį.
- Aš jau miręs, - atsitrenkiu į pirmus šimtamečio Vytauto žodžius ir pasimetu tarsi smeigtukas ant kilimo. Įstringu priešais aukštą besvorę mokytojo stovylą su berete ant plikės, permatomu veidu, lašu pakibusia ilga nosimi ir besijuokiančiomis akimis gilių akiduobių dugne.
Mano palydovas mikliai dingsta už pirmų durų kol aš, sutrikusi teisinuosi, kad atėjau mokytis tapybos.
- Graži mergaitė. Turbūt mama skaniai maitina, - tarsi netyčia niurna Vytautas, o man veidas noksta raudonai. Staiga pasijuntu šviežiai išsipūtusia bandele, papuošta ilga kasa, su visomis mokyklinėmis dorybėmis, kuriai vieta šildytis virtuvėje šalia cukrinės.
Nuduriu akis į šoną ir netikėtai atgaunu pusiausvyrą, pamačiusi viengungiškos mokytojo buities vaizdelį. Ant viryklės kaista pilnutėlis katilas vandens, kuriame graudžiai irstosi vinintelė bulvikė nukapotais šonais. Pakampėje ant laikraščio ilsisi kelios lupenos – tai visos šeimininko sukauptos šiukšlės.
- Valgyk dešros, - pasiūlo man užsiėmimą tapybos meistras. – Gavau dovanų, bet negaliu kąsnio praryti, būtų labai neestetiška. Pažiūriu į vidų ir matau, kaip paršiukai kriuksi.
- Nereikės tau tapybos, - numoja ranka Vytautas. – Tavimi rūpinasi, ištekėsi ir būsi gera šeimininkė.
Įsispitriju į prapjautą dešrą, mažais paršiukais judančius lašinukus joje ir suprantu, kad tapybai turėsiu užaugti iš naujo, tik be mamos.