mano vienatvė susiliejo su
tavąja vienatve... man gėda,
nes buvau pamiršęs
neaprėpiamus rugių laukus...
nes buvau užstrigęs
kambario tuščiam fone,
negalėdamas pajusti dvasios
duonos, iškeptos many su
Visuma... baltas jausmas,
virpantis rugių paviršiuj...
nors paviršius čia tėra
gelmės tyla... taip, aš laukiu...
ko?.. mintim paklausi... tik
savęs... savęs su dvasios Tyluma