Dar ne artojas

Ir laukt jau darosi sunku-
Tik sumerki mintis ir ims žydėt lyg gėlės.
Jaunatvišku pasidengia šydu
Piestelėmis išbrinkę sultys.

Kai sninga žiedlapiai žiedadulkių lietum
Ir nusileis tarytum paukščiai ant dirvonų,
Diena pasisemia tuščia mintim
Nuryti gomuriu sakytą žodį.

Ir pasimokai, ir liūdi į džiugesį sudėti šypsnį,
Diena atrodys trupiniais soti
Paženklinusi oro svorį.

Kai įkvepi medum salsvu-
Žiedai išbrinko, gimti noris,
Pavirst sėklelėmis akių,
Nusėt laukus vagojus posmus.

Stulpeliuose raidėm guli,
O eilės išriestos vyniojas
Vijokliais vijamos, spurgai žali
Užraugus apyniu puta putoja.

Diena trumpa, toks sakinys,
Tokia mintis ir keistas noras
Surinkus ilgesį taip imt kalbėt
Palydint praeitin spalvotus žmones.

Sutiksi juos- jie tarpdury,
O kai kurie ant laiptų stovi-
Vieni jau kopia, tu krenti,
Diena atrodys vis kitokia.

Kai sėkla kritęs bręsti augt-
Tik dieną išsirinkt viliosis,
Kai žvaigždės keliasi vėlai,
Kai ir miegot žvaigždėm nenoris.

Įsižiebia ir užsimerks-
Kaip gera užsimiršt svajojus...
Sapnai ims pildytis lemtim-
Gimei per jaunas būt artoju.