Šalia kelio

“Būti ar nebūti”- mąstė mažas akmenėlis gyvenantis šalia kelio. Nepagalvokite nieko giliamintiško, paprasčiausias akmenėlis: pilkas kaip apniukusi diena, nuobodžiai margas ir netgi formos jo nei lygios, nei įdomios - tiesiog akmuo, kurį, šalikelėj užtikęs, paspirtum ir tiek. Niekuo neišsiskiriantis akmuo.
Net istorija jo paprasta ir pilka kaip jis pats. Nei Napoleonas ant jo buvo užlipęs (ta istorija nuolat mėgaujamasi akmeninėj bendruomenėj), nei Vytautas ant žirgo prajojęs pro šalį. Ir apskritai, nieko įdomaus jis papasakoti negalėtų, nes visą savo trumputį gyvenimėlį (“trumputį“ čia reikėtų suprasti sąlyginai, vis dėlto kalbama apie akmens, o ne žmogaus gyvenimą), kai tik žemė stumtelėjo jį į paviršių, jis matė lauką, kartais žalią, kartais rudą, kartais pilką, priklausomai nuo metų laikų, na, ir siaurą kelkraščio juostelę, tiesa, ne tiek matydavo, kiek pajusdavo dulkių bangą, kylančią nuo Didžiojo K., kai ten vykdavo kažkas įstabaus.
Akmenėlis ne visada atrodė sau pilkas ir nuobodus, ne, išstumtas į žemės paviršių jis apraibo nuo saulės šviesos, pievos žalumo, dangaus žydrynės, iš nuostabos kažkas šilta ir šlapia ritosi juo, buvo neįtikėtina ir gera, vėliau akmenėlis suprato, kad tai lietus, kad tai įprasta šioje žemėje ir kad kiekvienas aplink yra tai patyręs. Tai nieko ypatingo! Bėgo laikas, pavasarį pakeitė vasara, karštis vesdavo akmenėlį iš proto, jam atrodydavo, kad su kiekviena minute jis plečiasi ir plečiasi, o kieta akmenuota oda, po kuria plakė širdis (juk ir akmenėlis turi šaltą širdį, ir ne tokia jau ji šalta) skausmingai trūkinėdavo ir pleišėdavo. Atėjus rudeniui, akmenėlį merkdavo lietūs, tai ne tas pirmasis lietutis švelniomis glamonėmis pasveikinęs žemės kūdikį, ne, akmenėlis ir pamiršo tą jausmą, slegiamas rudeninių vandenų, grimzdimo purvyne, sunkumo viduje. Ir tik žiemą, po spiegiančių vėtrų ir ledinio šalčio, užklotas pirmuoju sniegu, akmenėlis užsnūsdavo ir sapnuodavo giedrus, ramius sapnus. Minutės skubindavo valandas, valandos – dienas, dienos – mėnesius, mėnesiai – metus, amžinas ratas su savo mažais stebuklais, ir tik žiemos sapnuose akmenėlis regėdavo didžiulius stebuklus, fantastiškas keliones, magiškas šalis ir nepaprastus nuotykius. Didysis K.! Net vardą jo ištarti  buvo nepaprasta, tik per sapnus akmenėlis tyliai sukuždėdavo: “Didysis Kelias”. Ir išvysdavo pilką draugišką delną, ištiestą jam, kviečiantį, viliojantį, traukiantį…
”Ak, ir kodėl aš tik pilkas pats paprasčiausias akmuo?! Man neskirta patirti kažką nuostabaus, taip ir apkerpėsiu, nieko nepamatęs…” - graužėsi akmenėlis, pabudęs po stebuklingų sapnų pavasarį. Tyliai žvelgdamas į kitus savo gentainius, kuriems likimas lėmė užaugti prie pat kelio ir regėti nepaprastus įvykius Didžiajame K., po truputį grauždamasis, traukėsi ir traukėsi. Metai iš metų jis mažėjo ir mažėjo, kol tapo tokiu smulkučiu ir lengvučiu grūdeliu kaip pienės pūkas.
Todėl nekeista, kad vieną rytą pūstelėjęs vėjūkštis, kilstelėjo akmenėlį į dangų, tada kryptelėjo jį žemyn pietų kryptimi, užnešė margasparnei plaštakei ant sparnų, o ši, nepajutusi lengvos naštos, nutūpė ant šalpusnio, augančio prie pat kelio, taip, prie to pačio Didžiojo K.! Bet akmenėlio iškyla tuo nesibaigė. Smaguriaudama nektaru, kitoje kelio pusėje plaštakė išvydo žavų margaspalvį… (Na, jūs patys suprantate, ką… tebūnie tai maža plaštakės paslaptis…) Ir prasidėjo! Tokie šokiai, tokios figūros, tokie piruetai, kad neišsilaikęs akmenėlis nuriedėjo nuo plaštakės sparnų tiesiai į kelio vidurį. (Žinoma, jau seniai laikas buvo, reikia pagaliau ir ant savo kojų išmokti stovėti, be to, kur du, ten trečias nereikalingas…)
Atsipeikėjęs po laimingai pasibaigusio skrydžio, akmenėlis pamažu suprato, kur esąs, ne nesuprato, o greičiau pajuto savo maža širduke, kad štai, įvyko tai, apie ką jis svajojo – jis Kelyje! “Ir kas dabar? ” – pagalvojo akmenėlis.

(Nepabaiga)