rašyk.lt: Kūriniai / Trakšt / . .. . ... .::. .. .::: . ... . . . .:.... .

Blogas komentaras Rodyti?

2006-04-02 04:11

Rapolas Pagalvė

sakyč, labiau vykęs išsikalbėjimas, nei daugelis čia esančių. 3

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2006-02-11 14:21

Ogio

Įtrūkis :)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2006-02-11 08:14

antanelis

daug ko trūksta. neįtraukia. tik trumpa akimirka, vaizdas. už vaizdą
2.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2006-02-10 22:56

Trakšt

O taip, tikrai nesirinkau esė, turėjo būti eilius
sutrikau...

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2006-02-10 20:15

Amiraa

jei nebūtų įdėtas kaip esė, tai pagirčiau:)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2006-02-10 17:21

Ed bilas Kalifornijoj

I PAMOKA. ESĖ
2005-12-14 10:01
KAS TAI YRA, KIEKVIENAS MŪSŲ DAUGMAŽ ŽINO, NES ŠIAIS LAIKAIS TAI BAISIAI... MADINGA, TAD SU ESĖ SUSIDURIAME BEVEIK VISUR: RIMTUOSE DIENRAŠČIUOSE, ŽURNALUOSE MOTERIMS, BULVARINĖJE SPAUDOJE, KAŽKĄ PANAŠAUS MAČIAU NETGI IŠAUSTĄ ANT PĖDKELNIŲ! (Pasak literatūros kritikų, esė paveržia iš trumposios prozos jos vietą, yra aktualesnė, originalesnė, emociškesnė ir intelektualesnė, provokuojanti ir paprasčiausiai įdomi; galiausiai – kompaktiška, kas šiais laikais irgi svarbu). Tikslų atsakymą siūlo rimti informaciniai leidiniai (nuo šios vietos jau galite užsirašinėti):

1. esė (nekaitoma dktv. mot. g.) – įvairios tematikos straipsnis, kurio stiliui būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus jungimas.

2. esė (angl. essay < pranc. essai – bandymas), mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas.

3. esė (pranc. essai – bandymas) – tarp filosofijos, mokslo, politikos, meno atsiradusi žanrinė forma; ypač išplito XX a. II pusėje, kai kurių teoretikų buvo įvardyta ketvirtąja literatūros rūšimi greta epikos, lyrikos, dramos. Vakarų kultūroje užsimezgė M. de Montenio veikale „Esė“ (1580–1588 m.) kaip aprioriškai nesuprogramuoto, spontaniškai atsiveriančio ir laisvai besišakojančio minties proceso išraiška.

Kaip matote, rinktis yra iš ko, tad siūlome mokytis pakopomis – trumpojo atsakymo užteks dar tik pradedantiesiems snobiukams, trečiąjį variantą siūlome tiems, kurių pašnekovai jau įpratę būti pritrenkinėjami jūsų žinių.
Jums būtinai prireiks AUTORIŲ. Lengvam pokalbiui esė tema, žinoma, užteks tų, kuriuos jūs iš tikro skaitote ir mėgstate, arba tų, kurie dažniausiai šmėžuoja pro mūsų akis – turiu galvoje, savus, tėvyninius autorius – įsidėmėkite keletą pavardžių bei tai, ką šie žmonės maždaug veikia:

Sigitas Parulskis (kaip ir Valdas Kukulas – poetas ir literatūros kritikas), Sigitas Geda (labai plataus amplua poetas, vertėjas, kritikas, kurio publikuojami dienoraščiai žanro požiūriu yra aštrios eseistikos paribyje), Gintaras Beresnevičius (religijotyrininkas), Gintarė Adomaitytė (publicistė, rašytoja), Giedra Radvilavičiūtė (prieš kelerius metus debiutavusi su savo esė „Šiaurės Atėnuose“ ir už pirmąjį jų ciklą gavusi 2001 m. Kultūros ministerijos premiją), Alfonsas Andriuškevičius (menotyrininkas, poetas), Herkus Kunčius (kaip ir Jurgis Kunčinas – rašytojas), Rolandas Rastauskas (poetas), Arvydas Juozaitis (filosofas), Regimantas Tamošaitis (literatūrologas), kartkartėm pasirodo poetės Onės Baliukonės esė (socialinė kritika, kultūros padėtis), vertėjo Liudo Giraičio (kelionių įspūdžiai, bendras kultūros vertinimas), Vytautas Rubavičius, kaip ir kultūrologas Almantas Samalavičius, dažniau rašo baisiai rimtas, mokslinio lygio esė.

Atsidūrę retro stiliaus vakarėlyje, pašnekovus „užmėtykite“ šiais faktais bei pavardėmis:

Lietuvių kritikoje esė terminą pirmą kartą pavartojo B. Sruoga (1923 m.), esė rašė J. A. Herbačiauskas („Dievo šypsenos“, 1929), J. Kossu-Aleksandravičius (Aistis) („Dievai ir smūtkeliai“,1935). Vakaruose esė rašė Algirdas Julius Greimas, tęsė B. Raila, istorines esė rašė Vincas Trumpa.

Būkite budrūs – jei viso to neskaitėte, turite labai greitai berti žodžius, jokiu būdu neleiskite jūsų pašnekovui įsiterpti! Kuo greičiau pereikite prie artimesnių laikų:

Ar žinote, kad E. Mieželaitis sukūrė seriją „poetinių antikomentarų“ („Lyriniai etiudai“, 1964; „Antakalnio barokas“ 1971 ir kt.)?
T. Sakalauskas surašė J. Miltinio „Monologus“ (1981), o po to, kai išleido Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“ (1981), 1992 m. Lietuvoje pasirodė didelis ir ypač svarbus lietuviškajai esė istorijai Tomo Venclovos rinkinys „Vilties formos. Eseistika ir publicistika“.

Patikrinkite, ar jūsų pašnekovas (jei, žinoma, jis dar nepabėgo) nealpsta, pasiūlykite jam vandens, žaismingai parodykite, kad norėtumėte grįžti į mūsų laikus, venkite didelių šuolių:

Paminėkite šias knygas: Marcelijaus Martinaičio „Poeziją ir žodį“, „Papirusus iš mirusiųjų kapų“ (1991), Sauliaus Šaltenio „Pokalbius prieš aušrą“ (1995), Jono Meko „Laiškus iš niekur“ (1997), Viktorijos Daujotytės „Esė apie poeziją ir esimą“ (2001).

Kalbėdami stenkitės įvaryti pašnekovą į kampą – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme, mat užspausto kampe bei negalinčio judėti žmogaus dėmesį išlaikyti lengviau, nei vejantis jį apledėjusiais šaligatviais. Duokite suprasti, kad tuojau leisite jam įsiterpti, pabandykite taip:

Juk pameni, kaip G. Beresnevičius savo linksmoje esė apie esė rašymą atsiliepia apie esė autorių: „Stebintis, vertinantis, keikiantis, plūstantis, piktžodžiaujantis, liūdintis, sarkastiškas, ironiškas, įsimylėjęs, alkanas, pagiriotas, mylintis Lietuvą, nemylintis Lietuvos, kandus, krykštaujantis, matantis vaiduoklius, bet netikintis jais, jam labai patinka mėnulis. Visos šios nuostatos turi plūste plūsti toje pačioje esė“. Tuo tarpu A. Andriuškevičius, jau rimtai, savo kriterijus formuluoja teigdamas, kad „kas imasi esė žanro, turi turėti duomenis“, iš kurių svarbiausiais pamini biografiją, literatūrinį talentą ir pakankamą kiekį... ekshibicionistinės drąsos. Kaip manai, ar teisi dar griežčiau eseistų atžvilgiu nusiteikusi J. Sprindytė, aukštai užkelianti savotišką „kartelę“ šio žanro autoriams: „Esė rašo erudicijos prasme pranašesni ir jaučiantys laiko dvasią autoriai“? O ką manai apie esė aktualumą pabrėžiančią bei formos neapčiuopiamumą pripažįstančią L. Arnatkevičiūtę: „Eseistika savo prigimtimi atviresnė aktualybėms ir laisvesnė nuo formos varžtų“?

Taip po truputėlį priartėsite prie mūsų dienų, to, ką tikrai perskaitėte dar vakar, bei galėsite atsikvėpti ir išsakyti jau savo paties nuomonę esė klausimu. Pavyzdžiui:

Kaip manai, ar esė tekstas, kurį mačiau vitrinoj, išaustą ant pėdkelnių, papildomai dar ir šildo, ar tik papildomai storina kojas?
tekstas Agnė Žagrakalytė

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2006-02-10 15:14