vos nustojus galvoti
apie dieną ir naktį
prabundu tarsi meilės netekęs
vakarais ir rytais lydi debesys akį
o turėtų būt atvirkščiai
klausiu medžių
tačiau jie taip pat neatsako
kas kalbėt su manim beišdrįs
viskas slysta išnyksta užgęsta
lieka tik savanaudė lemtis.