tikrovės vaisius

Jaučiau, kaip kilo maištas. Neapykantos maištas prieš Paprastą Mirtingojo Gyvenimą. Ji skverbėsi į jį ir bandė sukurstyti savo gimines: Pavydą, Godumą, Egoizmą... Norėjo užgrobti mano Sostą Ateičiai. Galėjau tam pasipriešinti, bet troškau Viską baigti, o mano Priešai buvo puiki Griaunamoji Jėga. Mažai kas  sugeba be jokio ginklo šitaip sunaikinti Asmenybę. Toks Išėjimas, turiu pripažinti, mane traukė ir gundė. Neišbandytas kelias. Dar niekas nedrįso to padaryti. O aš... būčiau tuo Didžiuoju Nieku, kuris drįso. Turbūt tada apie mane rašytų istorijos vadovėliai ir spauda įamžintų šį įvykį pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Iš skaitytojų turbūt sulaukčiau didelio pripažinimo. Laikino Pripažinimo. Vėliau jie turėtų pasmerkti mane, kad nesugebėjau kovoti su Tamsos Jėgomis, kad neatsispyriau joms, kad paleidau Gyvenimą iš savo rankų. Tapčiau visuotiniu Pajuokos Objektu. Išlikčiau, kaip idealus Žmogaus(?) Pralaimėtojo pavyzdys. Motinos baksnotų į mano atvaizdą pirštais, grasydamos manimi savo vaikams. Pakeisčiau Piktosios Raganos vaidmenį. Mano egzistencialumo erezijos liktų nesuprastos, gal net sunaikintos arba uždraustos. Laikui bėgant ir keičiantis kartoms galų gale būčiau pamiršta, o iš mano vargingos tikrovės kažkas sukurtų Legendą apie Žmogų, kuris ne nenorėjo, o nemokėjo Gyventi, kuris nepažinęs Tikrosios Tobulybės ir nesupratęs, jog Tamsa tėra Šviesos trūkumas, Savimi save sunaikino.