ratu (palydint dvidešimt keturias ketvirčiais)

aliuzija į nusėdančią - išlipa, medinėj
geldoj, į krantą, medine koja įspaudžia.
žarstekliu žvaigždes po dubenį sklaido,
link juodėjančios keteros viršugalvyje,
iriasi plinkantis metas nusimesti naštą.

laikas liks be veido, balomis nujunkytas,
pasiklydusiu šuns balsu įvirtęs pro vartus -
į surūdijusius protinius dantis - mąstančius
girgždėsius, plaksis atlapotais marškiniais
į vėtrunges, nubalnotas, pervirtęs jų viršų.

toks drėgme plyštantis, sliuogs šleifas
sraigiauti, sukantis, sukantis į kiauto formą
lašas lyg jūra, tiltams kaip smilgoms -
stojantis piesto, iš papilvių išbaidytiems
šikšnosparniams pats miego metas.

neužsimerkus, neišbyrėt taip greit į garsą
kai pirštų galiukuose susikraus ramybės
pumpurai pražysti, galvą į skliautą panarinus,
kol neišbaidytas dangaus rąžysis ūkanose,
kol tylėjime užsivers žaizdos netekti