Nepražydusios gėlės tarp pirštų šaltų
Tau pasaką seks paskutinę,
Ir nušluostytos ašaros bėgs upeliu
Jei ne skruostais, tai raižys krūtinę…
Neišaušusio ryto netikri pranašai
Varstys sielą tartum seną skrynią,
Ir sudės į ją viską, kas primins amžinai
Šiltą šypseną ir širdį ugninę…
O pavasarį grįžę iš šiltųjų kraštų,
Paukščiai giesmę Tau suoks išskirtinę,
Kad nunešusi saują nuostabiausių žiedų,
Jais sušildytum žemę ledinę…