Kaip kad

Kaip kad jūra
savyje
gimsta ir miršta,
taip ir tu
esi uždaras
maniesiems pirštams.

Prisiliest negaliu,
net bijau panorėti,
dar baisiau
susapnuoti,
šitaip geisti…
…
mylėti.

Vėju pūsčiau
virš kopų,
saule šviesti išmokčiau,
būčiau….
nors vieną kartą,
bet tavo.

Smėlio smiltyje
tilptų
ši šviesa,
šitas jausmas
…
mano pirštai kurti,
jie nežino,
kad tai tu –
jūros gausmas,
ošimas,
banga
ir
nuskendusi
valtis
tamsioje
audroje.

Tu esi
…
o manęs
nebėra.