Strykt

Vakarėjo... Po praūžusio lietaus pievą strykčiojo mažutis žiogas. Lydėdami gęstančią dieną, jo broliai nepaliaujamai virpino žydinčią pievą. Horizonte saulė jau siekė miško juostą. Tuo pat metu žiogas kliudė ramunės stiebą ir užtėškė kiek lašų ant šalimais mingančios saulės spinduliais besidžiaugiančios boružės. Kažkur toli įkyriai mykė karvės bei skambėjo per ražienas velkami kibirai. Priekyje savęs žiogas pastebėjo miško skruzdžių koloną, kurios nepaprastai uoliai tempė kelis karkvabalius bei gan nemažą šapą. Kiek padelsęs žiogas liuoktelėjo per guviąsias darbininkes į miško pakraštį. Prie upės, žarstydami vandenį, krykštavo vaikai. Pamėlusiais veidais jie keberiojosi į krantą ir godžiai rinko vis labiau miškan grimzdančios saulės spindulius. Ore kažkas sušnarėjo... Žiogas matė kaip kažkas čiupo pro šalį ropojusį žygį ir šovė į šalį. Kuriam laikui sustojęs, žiogas slėpėsi po varnalėšos lapu, lyg tikėdamasis dar vieno nepažįstamojo antpuolio. Virš upės vinguriavo vos pastebima balta migla... tarsi saulėlydžio audėjų sukurpta marška nakčiai užklojanti žemę. Pavojus praėjo... Žiogas nedrąsiai paliko savąjį prieglobstį ir stryktelėjo tolyn. Danguje merkėsi pirmosios žvaigždės, nuo senojo ąžuolo atsiplėšė apsnūdęs šikšnosparnis, o mažutis žiogelis užvirto ant besiilsinčio laumžirgio...