memorialai susipynę su blogio šaknimis

makiažus tau nuo ausų nuvaliau
kad nakčiai atėjus neskirstytum vaikų-
į senus ir jaunus, o gal jaunus ir senus

maivosi džiunglės tavo šarmiškai
stiklais apibarstęs laikau Krymą-
žemę mano nuo prigimties

basom nubėga kavinukių vitražai-
Paryžiui jau senai bebuvę esam
bet vasara man jau kitko nebereiškia

virš kreivo, bet išausto pavasario fontano
prašau tavęs kaip Dievo šventosios-
įridenki liūtį tiesiai man į blogio žabtus