Fikcija

Kambarin mėnuo išpylė baltą šviesą, nudažydamas sutemų užaugintus šešėlius. Nerami kambario erdvė laukia, visada kantri, šalta, slepiasi, išmuš jos valanda. Išgirstu  duslų, lėtą  tu  mano kūnas ką noriu tą darau. Tylą drumsčia vienišo šuns kiauksėjimas. Šmėsteli nuskausminimo atsiminimai, ylos smaigaliu praduria kaukolę, įlenda smegenų žievėn. Trūkinėdamos neuronų jungtys pradangina patirtį.
      Giliausiųjų pasamonės užkaborių pasiuntinys
      kaukolė, skeletas…Aš  taikinys.
      Medžiotojas absurdas nusitaikė. 
  Siūbuoja sienos, užsiaugina aštrius eglių spyglius, grindys raibsta ratilais, vanduo juodas, negaliu įžvelgti dugno. Lubos neturi skliauto, žvaigždėto dangčio. Jis vos  nutolsta, žengi žingsnį ir sujuda pasilikdamas per ištiestą ranką. Tuštuma virš galvos erzino, galiausiai apsipratau.
  Žybteli sąmonėje, kaprizingos šmėklos, įkūnyti dokumentinio filmo kadrai. Šaukiu su patosu, šnypščiu su įniršiu,  tiesiog verkšlenu, tiek galimybių įstrigo laike, tarp dviejų stiklų.
        Atstumai tramdomi mėnesienų. Nuostaba.
        Bodulys, Nuo pradžios iki pabaigos
        nuopolio ratais mažom pėdutėm bėgios.
  Spragteliu elektros jungiklį - nepašviesėjo. Mane vieną naktį numarins badu, siūlo ko negaliu sukramtyti, dantys trapūs pripratę prie estetizuoto, šilto, sukramtyto, užmaskuoto maisto nekeliančio pasibjaurėjimo.
    Kambario erdvėje padėtas taškas taps centru,  susikirs  visos galimos schemos, realūs išgalvoti pavidalai, aktoriai taps personažais, o personažai aktoriais.
        Dūstu įkvėpus svaigią svajonę.
        Pažinimas išvarė iš rojaus. Iškrito
        iš rankų duona įpusėjus Ferma teoremą.
    Suvokiu - prasmė nėra baigtinė bandydama priartėti prie gąsdinančio migloto įsivaizdavimo pavidalo.
        Babilono bokšto prižiūrėtojas supo
        lopšy  poliglotą . Sau veidą
        draskiusį  kol tapo randuotas.
    Nedalomas vienetas skaidriame sapne, negaliu pažvelgti į vyksmą nuo horizonto linijos vertinančiai, smerkiančiai. Apversta subjektyvi tikrovė kuria idėjų begalybę-įrašo akmenyje gramas, telieka įsidėmėti, išryškint negatyvus, perskaityt atsikratant beprasmių ženklų kakofonijų, nereikalingo balasto nuodijančio banalumu. Žengiu žingsnį tarp siekimo  ko nerasiu ryt ir vakar buvimo idealizavimo.
    Tarytum.
    Diena prasidėdavo mistiškai kvepėdama kava, tirpdavo dievišku šokoladu atidengdama baltus migdolų dantis, trupančius į vakaro ekstazės gėlėtą sterblę, nekantriai spurdant vakaro šešėliams laukdavau išganymo nakties plaštakių, iš anapus ateinančių vieninteliu sapno keliu.
        Inkų auksu gramą atseikėk. Nepagailėk.
        Pabaigsiu narvą. Sieloje tūnantį
        žvėrį trokštu amžiams įkalint.
  Nekviesta, nevaldoma šviesa įsiveržė kambarin sunaikindama, kuo buvau įtikėjus. Negailestingai smigo į akis, ausis, burną grąžindama nekintamą  briaunuotą pilką realybę. Karščiuojanti, krečiama drugio diena gaudė, šnypštė pažįstamais garsais, atgrasiai didėjo, augo, įkyriai lindo į akis, kad pastebėčiau lengvai suvokiamus, primityvius vaizdus. Masino pasinert sukūrin, gundė būti čia ir dabar.
        Pakeliui sutikau daug godžių
        nepasotintų sielų. Vėliau blėso ugnys akių
        apsitraukė miglom abejonių
  Tolau nuo savęs neregėtais grindiniais žvalgydamasi į nuošaliai susispietusių namų aprūkusius langus. Ties sankryža daugiaaukščių namų spindinčiose vitrinose šešėliavo  šurmuliuojančių žmonių burys lėtai rikiavosi. Atpažinimo ženklai, juodi drabužiai, baltos gėlės rėkė į veidą man stebinčiai iš šalies. Tai taškas, atmintis.
        Sutramdžius geismus užgęsta noras
        būti amžinai. Išpaskos sekiau. Duobėn
        numečiau žemės grumstą ir tulpę.
  Prisitaikymas. Pro šalį pralingavęs praeivis, kadais buvęs draugas dabar sutrikęs nepažįstamas žmogysta, stypso prie šviesoforo neapsispresdamas eiti priekin ar grįžti, išnykusi bravūra, vien miglos akyse, keista metamorfozė, primenanti Kafkos vabalą įkalintą kūne, kambary, name --- pasaulyje, visatoje. Atsakymas užkoduotas klausimuose. Įsiklausyk. Absurdiška, užtrukusi  paieška veda į beprasmybę tiesiausiu keliu. Ar būtina viską įvardinti, užrašius numerį įvesti į katalogą slaptai.
    Kartais, tai spragtelėjimas pirštais, žybsnis, praregėjimas su po to sekančiu aptemimu.
        Laikinumo fone metraštis trupa
        tarp pirštų. Amžinybė karste
        lydo byrantį smėlį į stiklą.
    Ei mažule, iš praeities skardus balsas, prisėdu šalia ant juodo akmens, bangos lūžta prie pat kojų. Sušlapusius aplipusius smėliu batus velkam tarsi  sraigės
        Nusidėjau mintimis. Laikiną atgrasų
        grožį keikiau. Jūrvėjai pašvinko
        bejausmiu tvaiku benzino, alaus, acetono.
palikdami takelį, kurį tuojau pat nulaižydavo godžios bangos. Pirmųjų iliuzijų žlugimą iškęst sunkiau nei išlipti iš smėlio duobės, kai gyvos, takios smiltys apsėme kojas, liemenį. Akimirka ir nugrimsiu nebematysiu, nebegirdėsiu. Ei mažule.
    Nusipurtau, apsidairau, šaukia ne mane. Spragos atsivėrusios atmintyje prisipildė ryškių spalvų it palietas plakatinis guašas. Skubu labirintais steriliais baltais koridoriais,  tariamas garsas springdamas uždūsta, žingsnių aidas susigeria sienose,  atodusiai šniokšdami palubėm neranda išeities,  išėjimo. Tarpdury sustingau geležinės lovos vielinis tinklas atidengė neišblukusį grindų lopinį, saulė nesigėdindama žaidžia plieno konstrukcijose.
          Dulkes bekvapio arseno lydi
          spygi  tyla. Paraštėse pastabos, ženklai,
          nuojautų siausmas, nutylėjimo sprangumas.
    Baimė vijo visą kelią, iki namų dar keli kvartalai. Ankstyvo vakaro migloje blyškūs žibintai statė šešėlių stulpus krintančius veidu į balas, begarso skendo paskleisdamas drumzlinus ratilus mėnuo, kol pravažiuojanti mašina ištaškė į šalis. 
            Sprogo Selenė tartum šimto vatų lemputė.
            Tamsoje liesdama pirštais šifruoju groteskas.
            Iš skeveldrų dėlioju mandalą.
    Manęs laukia žaidimas žaidime, užribis ir aklystė. Tobulai išugdytas savisaugos instinktas nesusižeisti, ginė neleisdamas dairytis į šalis. Nepajutau, paklusniai atsidarė durys. Įsileido. Langai užsimetė juodą veidrodinį šydą, visa  anapus stiklo tapo neįžvelgiamas, tolimas,  svetimas nepažintas  praradęs kontūrus  turinys.
            Krito nuodingos sporos. Dygo sielvarto
            išartoje širdy daigais paguodos
            mirtis - greita ir graži.
  Dusau, spurdėjau iš pasitenkinimo  laukdama . Nesutramdoma, gaivališkai siautulinga įsiverš į tvankų, pelijantį mano stalčių, ego kritikas susirietęs pasitrauks į pasamonės marginalus, triumfuos, susijungs pradžia ir pabaiga, išnyks laikas, išsiplės erdvės.
              Iliuzijos klaidina nirvaną žada
              už saldų sielos pažadą panirti
              amžiams nebūtin. Vis ieškau pragaro.
  Stalas, kėdė, paveikslas su švyturiu migloje, nepasikeitė, kambarys netapo mažesnis, niūresnis nei ankščiau. Išmokau būt atkakli, nepasiduoti provokacijoms. Šok į mano košmarą, kankinsiu, prisikelsi, imsi švytėti iš vidaus fosforu  viliojančiu plaštakes, neišsigąsiu šikšnosparnių bandysiančių susisukt  mano plaukuose lizdus vaikams auginti. Vardan idėjos idealas suduš fantazijos pragare. Ugnis perdaug kaitri ir  skausminga nerealybei, absurdo drabužių, smalkių rūkas sklaidosi žydromis perregimomis juostelėmis. Negaliu tiesmukai pasitraukti iš žaidimo, ne pokeris, realus inercijos varomas gyvuliškas kraujo užtemimas.
          Mąstymo juodraštyje klaidos.
          Gyvatiška prigimtimi raitosi laikmetis.
          Atgailos aitri saldybė -nekrologas.
    Raudonumo lašai sniego fone nuo verčiamų sąsiuvinio lapų triukšmo, pakyla sniegenų būriu ir nuskrenda į aronijos krūmą, tupi tarp juodų uogų kekių. Skanaus. Nejudėdama sėdžiu kėdėje, ranka nušluostau keturias kambario sienas ir lubas. Keistai mažos, imu sirgti klaustrofobija, užmiegu.
          Įvardžių kakofonija. Neiginiai. Nuorodos.
          Ieškau žodžių brūzgynuose tarp eilučių
          juodai apvestų žinučių.
  Šviesa palengva slidžiu citrusiniu šilku išliaužia juodon buveinėn, tolimiausi kampai tamsavo slėpdami savo esmę, rytas brėško atsainiai, žadintuvas birbė ilgai, vangia ranka užčiuopiau  gerklę ir suspaudžiau.
            Bunda aliuzijos regėtais vaizdiniais.
            Įelektrintas oras smėliui kužda žinią.
            Disonansu gaudžia varpai.
  Nutilo lygiai septintą valandą. Į arbatinuką įpyliau vandens, pastačiau ant viryklės, stypsau laukdama kol užvirs, lyg kažką svarbaus pamiršus.
            Kažin kas menkas nereikšmingas ties rankas
            dievo rūstybės dangun, Nenujausdamas
            esant šalia Mikro ir Makro pasauliams.

                                            1999. 10. 11.