Fleitininkas, 6 dalis

A p a š t a l a s


Kitą dieną lijo. Broliai Albrechtai buvo pikti, nes negalėjo susiorganizuoti sau medžioklės, todėl leido laiką veltui užeigos valgomajame. Aš vėl išėjau aplankyti Merės ir pagaliau įvyko tai, ko aš taip laukiau – pamačiau ją pabudusią. Karolina pertvarstė jos koją ir panelė Hor pagaliau pabandė atsistoti. Jai visai neblogai sekėsi, bet vaikščioti buvo gana sunku, todėl Timas turėjo suktis po vyninę vienas. Išvydusi mane, Merė neapsidžiaugė. Tiesą sakant, ji neparodė visai jokių emocijų.
- Kaip jautiesi, Mere? - paklausiau, pagaliau gavęs progą pasikalbėti su ja akis į akį.
- O tau kaip atrodo? - ramiai paklausė ji. Priekaištas sunkte sunkėsi iš kiekvieno jos žodžio, nesvarbu, kad balsas buvo lygus ir ramus. Merė virte virė viduje.
- Tu vis dar išbalusi...
Ji nieko neatsakė, tik atsiduso ir pažvelgė į savo nuleistą koją.
- Ar ilgai pyksi? - paklausiau.
Merė pabandė tylėdama atsistoti, įsitvėrusi lovos krašto. Jai visai neblogai sekėsi.
- Mere...
- Benai... aš tau jau sakiau, ką aš galvoju! - pratrūko ji piktai. - Aš nebenoriu matyti išeinančių paskui tą šlykštynę! Per daug tokių mačiau! O dabar dar tu... Tu... tu bent supranti, kad davei pažadą?!
- Mere, aš jau sakiau...
- Ką tu sakei?! Tu pažadėjai, kad nebandysi lįsti į kalnus! O įlindai paskui Hefaistą pirmai progai pasitaikius! Dieve mano, iš kur man dabar žinoti, kad tu nenužudei vieno iš tų apaštalų, a?!
- Bet aš tikrai neužmušiau nė vieno!
Merė lėtai pasviro atgal ir vėl atsisėdo.
- Žinai, Benai, - prajuko ji, - Makbraidas, sugrįžęs iš miškų lygiai taip pat pasakė savo žmonai, tikėdamasis, kad fleitininkas jo nepasiims. Kad jis neva neužmušė nei vieno. Kur jis dabar, Benai? Šliaužioja po miškus, lyjant lietui! Nuogas ir nemąstantis! Iš kur man žinoti, kad tu nemeluoji? Juk aš tave pažįstu visai neseniai, ir jau vieną kartą mane apgavai...
Mergina priglaudė delną prie akių, tarsi būtų puolusi į graudulį, bet iš karto staigiu mostu patraukė ir nukreipė akis į žemę.
Aš nežinojau, kaip man kalbėti su ja. Tiesiog pažvelgiau jai į akis, lyg koks mažas vaikas, atsiklaupęs šalia.
- Mere, aš tikrai neužmušiau nei vieno iš jų.
- Tai tik tavo žodžiai, Benai Hantli.
- Tai ką man dabar daryti, Mere? - paklausiau, nebenorėdamas nieko sakyti apie apaštalus ar fleitininką. Pamažu ir man jie darėsi tabu. - Kaip man kalbėti su tavimi?
- Kam tau su manimi kalbėtis?.. - tyliai, su giliu kartėliu paklausė ji.
- Nes noriu, kad tu manimi tikėtum.
Pasakiau, ir pats supratau, kaip tai kvailai skamba.
- Tu reikalauji per daug, Benai. - Sumurmėjo Merė.
- Argi per daug?
- Išeik... - jos prašymas nuskambėjo taip netvirtai, kad aš net nekrustelėjau.
- Jeigu aš išeisiu, mes taip ir nesusitaikysime.
Tyla. Merė sunkiai atsiduso ir staiga padėjo delną man ant galvos.
- Ir tu žiūrėsi į mane piktai, kai aš užeisiu į vyninę. Arba apsimesi, kad tau nerūpiu, nutaisiusi bejausmį veidą. O aš turėsiu apsimetinėti, kad man tai nesvarbu.
Merė šyptelėjo, bet šypsena išėjo gana graudi.
- Tu sakai man „išeik“, tačiau... tačiau tai juk tu reikalauji per daug, Mere!
- Dar pasakyk, kad tai aš sulaužiau pažadą! - ji atitraukė ranką.
- Ne, pažadą sulaužiau aš. Bet aš nenoriu laukti šimto metų, kol tavo skausmas aprims. Aš noriu pereiti pragarą dabar.
Mergina nusuko akis, tarsi kovodama su viduje tūnančiais demonais.
- Tu moki gražiai kalbėti, - pasakė ji. - O iš kur man žinoti, kad tu iš tiesų taip galvoji? Kaip suprasti, kad rytoj nepadarysi dar vienos kvailystės?

Iš tiesų, kaip?.. Aš ir pats to nežinojau. Žodžiai galėjo būti voratinklis, į kurį galėjau dar kartą ja įpainioti. Jos vietoje ir pats būčiau jais nepasikliovęs.
Turbūt pastūmėtas bejėgiškumo impulso aš staiga apkabinau ją  per liemenį ir prisitraukiau, prisiglausdamas veidu prie jos pilvo.
- Nepadarysiu, - sumurmėjau. - Daugiau nepadarysiu.
Gyvenime nebuvau verkęs, bet tuo metu kažkas nutiko – nesuprantu iki šiol, galbūt Merė man atidavė dalį to, ką pati iškentėjo per mane. O galbūt aš viduje buvau sukaupęs tiek, kiek pats nenumaniau turįs. Aš verkiau. Ir nekalbėjau.
Ir Merė manęs neatstūmė. Ji tik glostė man galvą, ramiai laukdama pabaigos.
- Tu pragare ne vienas, Benai, - išgirdau jos šiltą balsą. - Kentėti vienam - tai daug didesnis pragaras...
Jos balsas sutrūkčiojo ir nutilo. Iš kūno virpėjimo supratau, kad neištvėrė ir ji.
Tą rytą savo pragare kentėjome abu.



Lietus, rodės, pliaups visą dieną. Maždaug vidurdienį aš išėjau iš Hor užeigos palengvėjusia širdimi. Aplankiau dvasininką, bet ne tam, kad atlikčiau išpažintį. Montis, kaip ir kiti Verdės gyventojai, lyjant lietui gerokai nuobodžiavo. Aš tik norėjau pasikalbėti su juo.
- Jūs vis tebegyvenate svečių namuose? – pasidomėjo jis, pildamas arbatą į porcelianinius puodelius. - Kodėl nepasiimate tuščio namo?
- Kurio? - susidomėjau.
- Koks skirtumas? Kuris labiau prie širdies, tą ir imkite. Dabar niekam tai nerūpi. Jeigu sutvarkysite duris bei langus, gyventojai tik apsidžiaugs. Juk jūs liekate Verdėje, ar ne?
- Aš apie tai galvojau...
- Tuomet siūlau pradėti galvoti apie savo būstą. Tik pas našlę Lamborn užeikite, paklauskite, kurie namai iš tiesų apleisti.
Lamborn... Buvusi žmona to paties Lamborno, kuris, kaip visi manė, tapo fleitininku. Aš nusipurčiau mintis apie padarą ir paėmiau sausainį. Galvoti reikėjo apie ką nors kitą.
- Ar Merė vis dar pyksta? - pasiteiravo Montis.
- Šį rytą susitaikėme... Iš kur jūs žinote?
- Visi žino, - gūžtelėjo pečiais dvasininkas, įsitaisydamas fotelyje. - Čia Verdė, žinios pasklinda greitai.
Tai manęs nenudžiugino. Visai nenorėjau, kad mano ir Merės problemos būtų svarstomos už kurių nors uždarų durų.
- O ką manote apie Hefaistą? - prisiminiau. - Ar apie jį taip pat kalba?
- Benai, apie Hefaistą ir jo poelgius buvo kalbama jau labai seniai. Mažai kam patinka jo žygiai į kalnus ir maniakiškas fleitininko gaudymas. Bet... – dvasininkas pamosavo sausainiu, tarsi svarstytų kažkokią mintį.
- Bet?...
- Na, matai... Visi turi šiokią tokią viltį, kad galbūt jam kada nors pavyks ir Verdė galų gale atsikratys to padaro visiems laikams.
- Palaukite, tai jūs leidžiate jam daryti viską, kas jam šaus į galvą? - nustebau.
- Tai nuo daug ko priklauso. Aš jokiu būdu neleisčiau, kad jis paaukotų žmogų.
- Bet juk jis tą norėjo padaryti su manimi! - šūktelėjau.
Montis palingavo galvą.
- Manau, jis buvo per daug arti tikslo, kad suktų galvą. Bet tu dabar jau maždaug pažįsti mūsų Hefaistą. Galiu prisiekti, kad daugiau jis prie tavęs nebandys lįsti su panašiais pasiūlymais.
- Jūs toks tikras tuo?
- O! Aš stebiu Hefą pakankamai ilgai, patikėk... Tu nesi pirmas, panašiai nukentėjęs nuo jo.
- Tiesiog nuostabu... – sumurmėjau, užsigerdamas sausainį. - Verdėje gyvena maniakas, o visi tuo patenkinti...
- Mes nesame juo patenkinti. - Patikslino Montis. - Mes tik turime viltį, kad galbūt ir šiam maniakui pavyks ko nors pasiekti.
- Kaip suprasti? Yra ir kitų?
- Na... pavyzdžiui, Kelis su Petersu. Ar žinai, kad Kelis sugalvojo vykti į ekspediciją už kalno? Ieškos išlikusių čiabuvių, kurie galbūt papasakos ką nors apie fleitininką. Ką manai?
- Nepritariu, - sumurmėjau. - Viskas vyko daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų, o čiabuviai gyvena daug trumpiau. Jo vietoje aš nevykčiau.
- Per vėlu. Jis jau išvyko.
Žinia privertė atsidusti. Padėjau tuščią puodelį ir papurčiau galvą, atsisakydamas Mončio siūlomos arbatos. Norėjau ramiai pagalvoti.

--- ---

Vaikštinėti lyjant lietui nebuvo jokio malonumo, tad trumpam grįžau į svečių namus kad pasikeisčiau lietpaltį. Pavalgiau šeimininkės pasiūlytus priešpiečius ir vėl aplankiau Merę. Dabar mergina atrodė gana rami, nors savo nuostabiąja šypsena ir neapdovanojo. Reikėjo laiko visoms žaizdoms užgyti.
Kai pasakiau jai apie Mončio pasiūlymą, panelė Hor iš karto pritarė:
- Žinoma, kodėl gi ne? Šalia vyninės yra vienas tuščias pastatas. Buvę šeimininkai išsikraustė prieš ketverius metus ir nepaliko jokių nurodymų dėl šio pastato. Visi laiko jį niekieno, o tai reiškia – kiekvieno, kas tik nori jame įsikurti. Gal nori apžiūrėti?
Aš sutikau ir Timas išbėgo pas ponią Lamborn raktų. Nors ir apgadinti, visi pastatai buvo laikomi užrakinti. Merė dar negalėjo vaikščioti, tik gražiai šlubuoti. Dabar ji sėdėjo prie baro ir tvarkė taures. Užeiga kol kas buvo tuščia. Apžiūrėti šalia buvusio namelio mane palydėjo vienas Timas.
Trobą aš jau buvau matęs ne vieną kartą. Vakarais ji, kaip ir visos kitos, atrodė šiurpiai su savo juodomis langų akimis. Tiktai šios trobos langai buvo sveiki, tik durys gerokai pajuodę nuo liūčių. Stogas, dengtas medinėmis lentelėmis, atrodė sveikas, akmeninis kaminas taip pat sveikata nesiskundė.
Timas greitai atrakino didelę seną spyną ir mudu įėjome.
Ketverius metus stovėjęs tuščias, namas įgavo savotišką kvapą, kuris stipriai jautėsi viduje. Tai buvo drėgmės ir medžio kvapas, dulkių kvapas, stovinčio oro kvapas... Namas tarsi parodė savo dvasią, kurią uodžiau, stovėdamas tarpduryje ir stebėdamas, kaip Timas eina per virtuvę, paskui save palikdamas šlapius pėdsakus storame dulkių sluoksnyje.
Virtuvė tikriausiai kažkada buvo padalinta į dvi patalpas, bet vėliau šeimininkai išardė pertvarą ir dabar ji užėmė pusę pirmo aukšto. Viduryje stovėjo didžiulė krosnis, išrietusi akmeninį kaminą į lubas, į plyšį tarp dviejų masyvių balkių.. Sumūryta ji buvo iš tiesų puikiai, akmenys išrinkti vienodos spalvos. Tikriausiai buvęs šeimininkas jų prisirinko Teršeto pakrantėse, nes visi buvo apvalūs ir nugludinti.
Iš virtuvės į kitas patalpas vedė dvi durys. Už pirmųjų buvo  nedidelė patalpa, kurioje tilpo laiptai į antrą aukštą ir skylė su kopėčiomis į rūsį. Čia pat stovėjo tuščia statinė.
Aš užlipau laiptais į antrą aukštą. Ten buvo tik viena, pailga patalpa, padailinta iš pirmo aukšto išlindusiu kaminu. Keturi langeliai įleido pakankamai šviesos, kad pamatyčiau tas pačias dulkes, nugulusias visas grindis. Aš priėjau prie langelio ir pažvelgiau pro voratinklius į savaną. Čia pat stovėjo Merės užeiga, atsukusi į mane šiaurinę sieną. Susidomėjęs patraukiau prie kito lango. Pro jį pamačiau gatvelę, kuria kaip tik bėgo dvi žmogystos, laikydamos rankomis savo lietpalčių kapišonus. Tai buvo broliai Albrechtai, jie bėgo į Hor užeigos pusę. Tikriausiai nusprendė, kad sėdėti svečių namuose – daug didesnė kankynė.
Kitoje gatvės pusėje stovėjo namas, kurį pamatęs ne itin apsidžiaugiau. Tai buvo Hefaisto trobelė. Mintyse pasiguodžiau, kad bent duris šeimininkas padarė į priešingą pusę. Namas man visai patiko ir aš jau mintyse kūriau planus, kaip reikės čia viską sutvarkyti. Viduje trūko tik baldų, kuriuos tikriausiai išgabeno. Stalius aš buvau prastas, bet tikėjausi pramokti. Ne kartą mačiau tėvą dirbantį, todėl žinojau, nuo ko reikia pradėti. O visa kita – laiko ir patirties reikalas.
- Matei rūsį? – įbėgo Timas. - Aš net nežinojau, kad mūsų kaimynai turi tokį rūsį! Eime!
Susidomėjęs nusekiau paskui vaikį. Nusileidome senomis, bet dar tvirtomis kopėčiomis į prietemą, kur Timas jau buvo palikęs uždegtą žibintą. Akys greitai apsiprato su prietema ir kai išvydau patalpos dydį, nejučia pritariau Timo nuostabai.
Iš tiesų čia buvo netgi ne viena patalpa – iš pagrindinės vedė du atsišakojimai į kitas, daug mažesnes. Aštuonios akmeninės kolonos rėmė storiausius, kokius tik man teko matyti, skersinius, padarytus tikriausiai iš dviejų ar net trijų medžių kamienų. Ir ne be reikalo – jie juk laikė beveik pusės namo svorį.
Pati patalpa buvo gal penkiasdešimties pėdų pločio ir per septyniasdešimt ilgio. Grindys išklotos plokščiais akmenimis, pabarstytos kažkokiomis sausomis žolėmis ar samanomis. Ore visiškai nesijautė pelėsių kvapo, kuris šiaip dažnai pasitaiko senuose rūsiuose. Aš mintyse atidaviau pagarbą šeimininkui, nepagailėjusiam savo jėgų tokiam pastatui įrengti.
Kitose dviejose atšakose buvo įrengto lentynos, tikriausiai maisto produktams. Jos buvo tuščios.
Susižavėjęs Timas bėgiojo po visas patalpas, krykštaudamas taip, tarsi gavęs dovanų krūvą geriausio šokolado.
- Tau patinka? - paklausiau. - Ar padėsi man jį sutvarkyti?
- Žinoma! - atsiliepė Timas. - Tu tikrai nori čia gyventi?
- Manau, taip. Mums reikia tik pasikalbėti su ponia Lamborn, ar ne?
- Tai pasikalbėkime! - sušuko Timas, apimtas entuziazmo. - Tuojau pat!
Mudu taip ir padarėme.

--- ---

Našlė Lamborn buvo penkiasdešimt metų sulaukusi moteris, gyvenusi rytinėje Verdės dalyje, didelėje, pusiau medinėje, pusiau akmeninėje troboje kartu su savo sūnumi Erniu. Ernį aš prisiminiau dar iš Timo pasakojimo, kai mudu prie upės mėtėme akmenėlius. Timo draugas sirgo ir atrodė visai prastai. Ponia taip pat atrodė gerokai išvargusi, nors ir stengėsi to neparodyti. Ji mielai sutiko atiduoti man namo raktus, tik paprašė pasirašyti jos žurnale, kurį jai paliko velionis Haris Lambornas. Tame žurnale buvo surašyti visi Verdėje kada nors gyvenę ir tebegyvenantys žmonės, tad nenuostabu, kad našlė tesė vyro darbą ir labai saugojo tą dokumentą. Aš parašiau savo vardą, pavardę, užrašiau kelis faktus apie ankstesnę gyvenamąją vietą, tuo visa „ceremonija“ ir pasibaigė. Na, ne visai.
Ponia Lamborn paprašė pasilikti mudviejų su Timu puodeliui gardžios arbatos, kuri iš tiesų pasirodė beesanti gardi. Ernis atrodė labai laimingas, sulaukęs be savo draugo  ir daugiau svečių. Jis patenkintas svirduliavo po kambarį, ieškodamas savo senų drugelių kolekcijų, kurias rinko dar tėvui gyvam esant. Erniui buvo pakilusi temperatūra, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Našlė Lamborn tik vieną kartą pasipiktinusi jam priminė, kad nedrįstų nusimauti šiltų kojinių, o toliau tik rūpestingai stebėjo, kad Ernis kur nors nenugriūtų ir nesusižeistų.
- Negaliu jo visą laiką versti gulėti lovoje, - pasiteisino ji, tarsi jausdamasi kalta. - Jis pakankamai prisiguli. Karolina taip pat mano, kad jam reikia pajudėti. Tai aš jam ir nekliudau...
- Žiūrėk, Timai! Pameni? Aš tau žadėjau jį parodyti! - Ernis atvilko iš kito kambario sunkų daiktą, kurį pamačiusi ponia Lamborn staiga išbalo ir atsistojo, išlaistydama iš puodelio arbatą.
- Ee-erni... - sudejavo ji, padėdama puodelį ant stalo. - Aš juk liepiau neliesti šito daikto! Kam tu jį ištraukei į dienos šviesą?
Vaikas nešė seną, metalo apnašomis pasidengusį kardą. Iš karto prisiminiau Timo pasakojimą apie Lamborno kovą su fleitininku. Tai turėjo būti tas pats ginklas, kuriuo meras subadė padarą.
Timas Erniui nieko neatsakė. Jis išplėtė akis, tačiau aš neišvydau tame žvilgsnyje jokio susižavėjimo. Ten buvo tik baimė. Timas man sakė, kad kažkada šį ginklą Ernis žadėjo duoti jam panešioti, bet... Dabar tai tebuvo dar vienas praeities prisiminimas. Vienas iš tų, kuriuos norisi pamiršti.
- Žiūrėk, Timai! - Ernis nekreipė į motiną jokio dėmesio. - Žiūrėk!
Timas papurtė galvą ir nuleido akis.
- Timai?.. Juk aš tau žadėjau!
- Nenoriu...
Ponia Lamborn atsargiai atėmė iš Timo ginklą ir nunešė jį į kitą kambarį. Saugiai paslėpusi grįžo ir kažkaip baimingai pažvelgė į mane. Tikriausiai tikėjosi iš manęs klausimų apie tą daiktą.
Aš nieko neklausinėjau.

--- ---

Visą popietę, iki pat vakaro aš tvarkiausi savo „naujajame“ name. Užkūriau ugnį krosnyje, išploviau visas grindis ir nurinkau susikaupusius voratinklius. Po to pabandžiau įsivaizduoti, kokių baldų man reikėtų. Aš neturėjau jokių įrankių, todėl visas mano darbas kol kas vyko tik galvoje.
Vėliau, kai lauke pradėjo temti, užsimečiau savo lietpaltį ir nuėjau aplankyti Merės, kuri vis dar nesitraukė nuo baro, patarinėdama Timui, kaip ir ką daryti.
Broliai Albrechtai buvo ne vieninteliai lankytojai. Šiandien beveik visi staleliai buvo užimti. Liko viena vieta prie trijų nepažįstamų vyrų, kurie nužvelgė mane tiriančiais žvilgsniais, tarsi nuspėdami tuščios kėdės lemtį. Bet aš iš pradžių patraukiau prie Merės.
- Ar patiko namas? – tarsi sveikindamasi šyptelėjo mergina.
- Jis nuostabus. Žiūrint iš lauko pusės taip nepasakytum, tačiau viduje man viskas patinka, - palinkčiojau. - Gal turi kirvį, Mere? Kirvį ir dar pjūklą. Geras kaltas taip pat praverstų.
- Tik kirvį! - nusijuokė ji. - Tau reikėtų aplankyti Kelį. Arba senojo Naraino našlę. Jų namuose daug daugiau įrankių, kurių tau reikia. Atrodo, tu rimtai tvarkysi tą namą...
Aš linktelėjau ir pažvelgiau į stalelius, nes ten nelauktai kilo triukšmas.

Broliai vokiečiai kažką rėkė vienas kitam vokiškai ir kvatojo visa gerkle.
- Jie nuo vidurdienio išgėrė jau tris butelius, - paniuro panelė Hor. - Nepatinka man visa tai. Tikriausiai būsiu priversta prašyti kitų pagalbos, jeigu jie abu taip triukšmaus. Čia paprastai tyli vieta.
Polas pašoko nuo savo kėdės ir juokdamasis numušė Nikolo rankas, kurios siekė kažką atimti. Jo veidas buvo skaisčiai raudonas, o akys degė keista, linksma ugnimi.
- Jūs matėte? Matėte?! - sušuko jis sėdėjusiems prie kito stalelio vyrams. Vienas iš jų buvo Montis, kažką užrašinėjęs į juoda oda aptrauktą knygelę. Vyrai kažką sumurmėjo, Polas numojo į juos ranka ir paėmė pustuštį butelį.
- Ot vagišius... Nikolai, mums baigiasi raudonas skystis... - pastebėjo Polas, svirduliuodamas link manęs ir Merės. Jo brolis taip pat atsistojo, nustumdamas savo apsiaustą į kampą. Polas pastebėjo mane ir atsilošė, tarsi gavęs smūgį. Ištiesė į mane rankas, vienoje laikydamas butelį ir suriko per visą patalpą:
- Tu tik pažiūrėk, Nikolai, čia gi apaštalų priešas Benas! Benai, kur tu buvai dingęs, a? Medžiojai gal miške?... Ar daug žvėrių sugavai, Benai? Neslėpk nuo mūsų, drauguži!..

Jis buvo girtas, Nikolas ne ką mažiau. Merės veidas persimainė, jam prabilus apie medžioklę. Jame liko tik šalta, bejausmė išraiška. Polas to nepastebėjo. Jis padėjo butelį ant baro ir užtvėrė man kelią, vieną ranką padėjęs man ant peties. Kvėpavo ne oru, o tirštu vyno tvaiku, kuris sklido iš jo burnos. Man pasidarė šlykštu, bet ramiai laukiau jo pasirodymo pabaigos.
- Benai... aš niekam nesakysiu, bet tu... papasakok man apie laimikį, ką? – Polas pabandė mirktelėti akimi, bet užmerkė abi, todėl pabandė dar kartą. - Ar buvai vėl sutikęs fleitininką? Gal vėl spoksojai į jo apsiaustą? Pasakyk, Benai...
Dabar atsisuko visi, kurie buvo patalpoje. Polas jų nematė, nes buvo atsukęs jiems nugarą. Nikolas taip pat nepastebėjo. Sulig paskutiniais brolio žodžiais jis nuoširdžiai užsikvatojo.
- Ar matei ką nors ten, viduje, a, Benai? - šūktelėjo jis. - Kaip jis atrodo, tas prakeikimas?
Nikolas, panašiai kaip ir Polas, sustojo visai šalia ir sušvokštė man į ausį:
- O gal tu mums melavai, pone Hantli?
- Man bus malonu su jumis pabendrauti, kai judu būsite blaivūs, - atsakiau jiems, stengdamasis, kad mano žodžiai skambėtų ir mandagiai, ir griežtai.
- Mudu ir dabar pakankamai blaivūs. - Nikolo tonas staiga pasikeitė. Dabar į mane žiūrėjo dvi girtos akys, ieškančios priekabių. Jo balsas nuskambėjo pakankamai grasinančiai. - Ir mums nepatinka, kai ant ausų kabina itališko ilgio makaronus, drauguži! Štai, matai žmones?
Nikolas apsidairė ir tik dabar pastebėjo, kad visi žiūri į juos, o ne į mane. Bet jis greičiausiai ne taip suprato tuos žvilgsnius, nes po akimirkos mostelėjo ranka:
- Pasakyk, Benai... visiems jiems papasakok savo pasaką apie tuos... pavojingus kalnus! Apie kažkokį fleitininką, kuris ten neva gyvena... Papasakok jiems, Benai!
- Ir apaštalų nepamiršk, Benai... - pridūrė Polas.
Aš tylėjau, nes jie kalbėjo visiems. O visi ir taip žinojo, ką jiems reikėjo žinoti. Man nereikėjo niekam tvirtinti jokių tiesų ir lankytojai tai puikiai suprato. Perskaičiau tai ramiame Mončio žvilgsnyje.
- Nagi, Benai! - kumštelėjo mane Polas.
- Judu esate girti ir kvaili per visą pilvą! - pirma neištvėrė Merė, tyliai sėdėjusi man už nugaros. Jos balsas buvo pilnas įtūžio. - Tučtuojau išeikite iš mano vyninės!
Nikolas nustebęs pažvelgė į ją, o tada, tarsi pagal signalą, sutratėjo atstumiamos kėdės. Pakilę medžiotojai ramiai prisiartino prie vokiečių. Vienas padavė Nikolui jo apsiaustą.
- Paklausykite jos, ponai, - tyliai pasakė medžiotojas. - Antraip viešnagė Verdėje gali pasirodyti ne tokia maloni.
Polas neramiai pasimuistė, gręžiamas kelių skvarbių žvilgsnių, bet tik dar labiau suspaudė man petį.
- O man nemalonu, kai mane bando įbauginti visokiais fleitininkais! - įžūliai atkirto jis.
- Jūs geriau neminėkite to žodžio viešoje vietoje, - medžiotojas sunėrė ant krūtinės rankas sugniaužtais kumščiais. - Jus bandė įspėti, vien už tai turėtumėte būti dėkingas.
Polas paleido mano petį ir susižvalgė su Nikolu. Nikolas paėmė apsiaustą ir priglaudė jį prie krūtinės. Dabar jiedu pradėjo abejoti.
Lydimi medžiotojų, vokiečiai patraukė prie durų, negrabiai vilkdamiesi lietpalčius. Jų kojos kliuvinėjo vos ne už kiekvieno grindų nelygumo. Kai Polas, prieš išeidamas į lietų, paskutinį kartą atsisuko į mane, jo žvilgsnyje buvo tik visiškas sutrikimas. Jis iki galo taip ir nesuprato, kodėl medžiotojai taip susierzino. Jo veide tarsi buvo užrašytas klausimas: „Juk aš nieko tokio nepasakiau, ar ne?... “
Iš Merės veido pamažu dingo sąstingis. Ji pažvelgė į mane kažkaip graudžiai bet neišgirdau jokių priekaišto žodžių.

Vakaras praėjo gana tyliai. Susipažinau su keliais medžiotojais, jie man papasakojo, kaip „nasrais“ reikia gaudyti gyvūnus ir kokio stambumo gyviams jie tinka. Nors medžiotoju tapti nesiruošiau, išklausiau jų pamokas įdėmiai.
- Ir kuo gi tu nori būti, pone Hantli? - paklausė manęs vienas jų, kai aš beveik susiruošiau išeiti. - Medžioklė tavęs netraukia, o antros vyninės miesteliui nereikia. Laikraščio, deja, taip pat. Tavo rašytojo talentas čia mažai vertas, ar žinai?
- Jūs pamirštate upę, - tariau jam, kilstelėdamas beveik tuščią vyno taurę. - Ten labai daug žuvies, o jos niekas negaudo.
- Norite būti žvejys? - nustebo medžiotojas.
- Manau, man tai visai tiktų.
- Hmm... kažin, ar gausite kokį nors pelną...
- Mes pažiūrėsime. Kada jūs paskutinį kartą valgėte keptą žuvį?
- Po šimts... - medžiotojas susimąstė irt staiga neramiai pasimuistė. - O jūs tikras šėtonas, Benai! Po jūsų žodžių labai užsinorėjau. Kada pavaišinsite?
Aš nusijuokiau ir išgėriau savo vyną. Atsistojau, ketindamas nunešti taurę Merei.
- Pakviesiu, kai įsikursiu! - šūktelėjau linksmai.
Medžiotojai paskelbė tostą į mano sveikatą ir ištuštino paskutinius vyno likučius. Jau buvo vėlu, pats metas keliauti miegoti. Merė mieguistai markstėsi ir mankštino sustingusią koją. Timo jau seniai nebebuvo.
Medžiotojai paliko pinigus ant stalo ir išėjo, šūktelėję Merei „labanakt“. Aš surinkau už merginą taures ir užnešiau ją pačią laiptais į jos kambarį.
- Ačiū, Mere...
- Už ką? - nustebo ši. - Tai aš turėčiau dėkoti...
Aš pabučiavau ją ir paaiškinau. Merė pradėjo šypsotis. Ta pačia, nuostabiąja šypsena.

--- ---

Visą kitą dieną, su menkomis pertraukomis arbatėlei, skyriau namo tvarkymui ir rengimui. Kadangi Kelio nebuvo, teko susipažinti su Naraino našle ir pasiskolinti beveik visus jos turėtus įrankius. Meistravau iki vakaro, tačiau savo darbo rezultatais nebuvau itin patenkintas. Stalius buvau prastas, daiktai išėjo kreivi, prastai besilaikantys. Laimė, mano šedevrų niekas nematė ir nesijuokė iš Beno Hantlio, kaip iš staliaus. Vakare apžiūrėjau visus padarytus daiktus: lovą, spintą, nediduką stalą ir dvi kėdes. Atsidusęs išardžiau juos ir sudeginau krosnyje. Jie buvo niekam tikę, be to, aš tikėjausi, jog galiu padaryti geriau.
Vakare vėl aplankiau Merę. Vakar vakare ji atrodė šiek tiek įsitempusi, bet dabar buvo visai rami ir atsipalaidavusi..
Broliai Albrechtai vėl gėrė, nors šiandien lijo tik iš ryto ir jie turėjo visą dieną savo medžioklėms. Tačiau nors buvo tylūs. Polas man tik linktelėjo ir toliau tęsė pokalbį su Nikolu. Atrodė truputį susigėdęs.

Jiedu pradingo kitą dieną. Mačiau iš ryto, kaip valė savo ginklus, kažką aiškindamiesi vokiškai. Polas atrodė linksmas, Nikolas – susirūpinęs. Į mano pasisveikinimą atsakė kažkaip vangiai. Maždaug apie dešimtą valandą jiedu susitiko su dar vienu medžiotoju ir iškeliavo į savaną. Susirūpinęs stebėjau juos pro savo namuko antrojo aukšto langą, tada vėl ėmiausi tų pačių darbų, kuriais užsiėmiau vakar. Iš naujo meistravau lovą. Nusprendžiau nedaryti nei stalo, nei kėdžių tol, kol nepagaminsiu geros lovos. Po pietų padariau pertrauką ir nukeliavau prie Teršeto. Pakrantėje, paėjėjus kiek toliau į savaną, augo daugybė krūmų ilgomis, laibomis šakomis. Buvau jas nusižiūrėjęs vienam svarbiam tikslui. Anksčiau buvau pramokęs visai neblogai pinti ir tikėjausi, kad to dar nepamiršau.
Lovą pabaigiau tik vakarop. Ir padariau tikrai neblogą, nes likau patenkintas savimi. Jai trūko tik gero minkšto pagrindo, kurį tikėjausi išpinti iš upės žolių, o žolių pakrantėje mačiau tikrai nemažai.
Pastačiau ją antrame aukšte, prie pat kamino.
Prie upės rinktas šakas sunešiau į rūsį ir sumerkiau į kubilą, pripylęs į jį karšto vandens. Maniau pradėti pinti dar šįvakar, bet sutrukdė Merė.
- Sveikas, Benai! - mergina įšlubavo pro duris niekieno nelydima. Žingsniuojant jos veidas kartais trūktelėdavo iš skausmo, todėl aš mečiau visus numatytus darbus ir puoliau jai padėti.
- Mere, tau nereikėjo!.. Juk čia net nėra kur atsisėsti!
- Nesvarbu. Aš galiu ir pastovėti. Man labai smalsu, kaip tu čia... ką tu čia darai?
Aš mostelėjau į šakas ir apsidairiau, kur būtų galima Merę pasodinti.
- Nereikia, - atspėjo ji mano mintis. - Aš nesu tokia beviltiška ligonė.
- Aš taip nesakiau, - sutrikau.
- Bet be perstojo apie tai galvoji. Ką tu darysi su tomis šakomis?
- Gaudysiu žuvį.
Ji išplėtė akis iš nuostabos ir susijuokė, nesupratusi, kad kalbu visai rimtai.
- Nupinsiu iš jų gaudyklę, - paaiškinau.
- Ak štai kaip... O ką tu visą dieną čia darei? Girdėjau beveik be perstojo pokšintį kirvį.
- Leisk, aš tau parodysiu, -  pakėliau ją ant rankų ir nunešiau į antrą aukštą. Išvydusi lovą, Merė tuoj pat užsidegė noru ją išbandyti.
- Nesvarbu, kad nėra čiužinio, - paprieštaravo ji man. - Noriu pasėdėti ant jos!
Ji sumosavo kojomis ore ir man iš karto paskaudo rankos nuo jos svorio. Pamenu, tėvas dažnai pasakodavo, kaip jaunystėje nešiojo mamą ant rankų. Laikydamas ant rankų Merę, nejučia pradėjau abejoti, ar tik nebus tėvas tų istorijų sugalvojęs šiaip, kad pasirodytų labiau romantiškas nei iš tiesų buvo. Nešioti ant rankų merginą - malonumas, reikalaujantis nemažai ištvermės. Ir jau tikrai ne valandomis – tiek ir pats didžiausias stipruolis neišlaikytų. Todėl aš mielai nuleidau Merę ant lovos, jausdamas nestiprius skausmo impulsus rankose.
Ji atsargiai išsitiesė ant kieto pagrindo, prispaudė rankas prie krūtinės ir užmerkė akis, lengvai šypsodamasi. Atsisėdau šalia.
- Tavo lova labai gera, Benai.
- Mere, ji juk nebaigta. Ar tau patogu taip gulėti? Nespaudžia?
- Tegu spaudžia... Ji kvepia medžiu, Benai. Maniškė jau seniai nebeturi tokio kvapo. - Merė lėtai atsimerkė ir metė nieko neregintį žvilgsnį į lubas. Apie kažką svajojo. Po kelių akimirkų ji pažvelgė į mane.
- Nė už ką neįsileisčiau tavęs į savo lovą, - staiga pareiškė. - Ji jau sena, neturi tokio jaunystės kvapo, kokį turi taviškė. Visai netinkama mudviem. O tavo tinka...
Mane suėmė juokas nuo tokių netikėtų jos minčių. Merė pasirėmė rankomis ir atsisėdo.
- Aš rimtai, Benai. Tavo lova tikrai mudviem tinka, - pakartojo ji šypsodamasi. Paskui atsargiai pasisuko, kad pasiektų mane pabučiuoti. Jos lūpos kvepėjo kažkuo saldžiu.
- Pažadėk, kad atsivesi mane, kai ją užbaigsi.
- Gerai... - linktelėjau. - Atsivesiu.

Vėliau mudu žiūrėjome pro antro aukšto langus į temstantį dangų, į besimainančias Verdės pastatų spalvas, kalbėdamiesi apie Afriką, apie jos tėvus, jų gyvenimus ir keistus likimo vingius, atvedusius mus visus į šią vietą. Merė troško išsikalbėti. Ji daugiau pasakojo pati, nei klausėsi manęs.
Vėliau aš jai padėjau pasiekti namus, kur mudu išsiskyrėme dar vienai nakčiai.
Bent aš taip maniau.

Grįžęs į savo namą, nusileidau į rūsį pažiūrėti, ar pakankamai įmirko paliktos šakos.
Name visą laiką buvo tylu lyg kape, išskyrus mano paties keliamą triukšmą, bet tą vakarą aš išgirdau kažką nesuprantamo. Kažką, kas privertė odą pašiurpti.
Iš pradžių tai buvo tylus niurnėjimas, atsklidęs iš sunkiai suvokiamos krypties. Pamaniau, jog tai šakos kubile sugeria vandenį ir mirkdamos tokį skleidžia. Kurį laiką stebėjau jas, klausydamasis niurnėjimo, tačiau jis sklido tikrai ne iš kubilo. Abejodamas pažvelgiau į lubas ir nusistebėjau – aš buvau rūsyje, aštuonios, o gal ir dešimt pėdų po žeme. Visą rūsio patalpą mačiau kaip ant delno ir viduje tikrai nieko nebuvo. Nejaugi garsas sklido iš viršaus?
Abejojau tuo, bet užlipau į pirmą aukštą. Ten buvo tylu. Jokio keisto niurnėjimo...
Grįžau atgal, atsargiai dairydamasis į šalis. Apačioje niurnėjimas vėl pasikartojo. Šį kartą daug garsiau. Sustingau, apimtas įtarimo. Garsas atrodė panašus į apaštalo burbuliavimą, bet iš kur ir kaip galėjo patekti apaštalas, ar bent jo balsas į mano rūsį?..
Atsargiai žingsniavau palei sieną, braukdamas delnu drėgnus akmenis ir klausydamasis. Laukiau, kol garsas pasikartos.
Ir jis pasikartojo. Aiškiai ir garsiai, tarsi padaras būtų visai greta. Iš netikėtumo krūptelėjau ir sustingau.
Stovėjau vienoje iš nišų, kurioje namo statytojas anksčiau buvo įsirengęs sandėliuką maistui. Ji buvo tuščia, kaip ir visos kitos nišos, tačiau garsas joje sklido garsiausiai.
Tai tikrai turėjo būti apaštalas – jis netgi suburbuliavo kažką nesuprantama savo kalba. Pridėjau ausį prie sienos ir įsiklausiau.
Kažkas krebždėjo. Sužvangėjo metalas, brūžinamas į akmenį. Kimus balsas suplerpė kažką beprasmiško, o tada...
- Gerai, nusiramink, - ištarė vyriškas balsas. - Juk žinai, kad aš tau nieko nepadarysiu. Tu alkana?
Beprasmiškas burbuliavimas, į kurį vyro balsas nerūpestingai atsiliepė:
- Galėtum ir tu nors kartą ištarti paprastą žodį. Kiti kartais ką nors pasako, kai išjudini... Aš juk tavęs niekada neverčiu, ar ne? Bet tu ir taip mane supranti. Žinau, kad girdi...
Vėl kimus plerpimas. Pasirodė, jog apaštalas (ar apaštalė) juokiasi iš kalbėjusiojo.
- Pati žinai, kad nepaleisiu į miškus, pas tą šlykštynę. Ten tu sudžiūsi, kaip kiti... Net neprašyk.
Balso savininkas atsikrenkštė, vėl sužvangėjo metalas, lyg kokios grandinės būtų sujudintos.
- Štai, valgyk...
Staiga plerpimas nuskardėjo taip garsiai, kad aš vos nesurikau iš netikėtumo. Tikriausiai apaštalas subliovė iš visos gerklės. Grandinės suskato žvangėti be perstojo, tarsi jas tampytų mažas vaikas, džiaugdamasis nauju žaisliuku.
- Dieve mano... - atsiduso vyras už sienos. - Na ir bjaurios tavo manieros prie stalo, Keite... Prisiekiu kalibru, nebeilgai tu kentėsi. Aš kaip nors pribaigsiu tą niekšą. Jau žinau, kaip...
Jam atsiliepė tik neaiškus niurnėjimas, lydimas čepsėjimo, gurksėjimo ir žiaukčiojimo.

Atšlijau nuo sienos ir atbulas pasitraukiau iki kopėčių. Pylė šaltas prakaitas, nuo jo marškiniai prilipo prie nugaros. Skubiai užlipau į pirmą aukštą, pribėgau prie vakarinio lango ir pažvelgiau į Hefaisto trobą, kuri abejingai spoksojo į mane savo juodais langeliais, nemirksėdama ir nepavargdama.
Ausyse tebeskambėjo senio žodžiai, tariami zombiui.
- Tryliktas apaštalas, - sumurmėjau sau, vėl prisimindamas moters veidą, kurį mačiau sapne. - Kas, po velnių, čia dedasi?..
Iš rūsio mano ausis pasiekė silpnas, tolimas apaštalo riksmas. Pažvelgiau į angos pusę ir nusistebėjau, kaip neišgirdau to anksčiau. Gal padaras miegojo? Galbūt senis nelanko jo kiekvieną dieną?...
Man staiga dingo bet koks susižavėjimas šiuo pastatu, ypač ta juoda skyle, pro kurią patekau į rūsį. Siena turėjo būti visai plona – mažiau nei pėda. Nejaugi pats Hefaistas nežinojo, kad turi tokią, už kurios prasidėjo kaimyno rūsys? Jeigu senis dar nenumanė, kad aš bandau įsikurti šiame name, tai tuoj kas nors jam pasakys... Dieve, kaip aš troškau pamatyti jo veidą tuo momentu ir ką nors išskaityti iš grimasos!
Aš užgesinau žibintą rūsyje, palikau šakas mirkti kubile ir užlipęs rūpestingai uždengiau dangtį. Dar užstūmiau ant jo tuščią statinaitę, kad atrodytų saugiau.
Saugumo, deja, aš visai nejaučiau. O ir kas jaustųsi, gyvendamas virš rūsio, kuriame beprotis užsiima beprotiškais dalykais?..
Štai todėl aš užrakinau lauko duris ir patraukiau į Hor vyninę, vis dar negalėdamas atsigauti po patirto šoko. Žibintas mano rankoje drebėjo, liepsnelė šokčiojo, išduodama vidinę būseną ir aš visiškai sutikau su ja. Buvau persigandęs ir sutrikęs.

Panelė Hor dar nemiegojo, kai pasibeldžiau į jos vyninės duris. Jos miegamojo languose žaidė šviesa. Duris man atidarė Timas, visur pastarąsias dvi dienas bėgiojęs už Merę.
- Benai? - nustebo jis. - Ar kas nors atsitiko?
- Sveikas, Timai, - neklausdamas leidimo įslinkau vidun  ir perbraukiau delnu per vaikio plaukus. - Man reikia pasikalbėti...
- Su Mere? - Timas uždarė duris, bet rakto nepasuko. Tai padariau aš.
- Su Mere... ir su tavimi, Timai. Ir su Keliu, ir su visais, po velnių! - padėjau žibintą ant stalo ir pasukau dagtį, kad užgestų.
- Tu girtas?.. - suabejojo vaikis.
Aš prunkštelėjau, sukikenau ir staiga išsigandau savo juoko – iš šono tikriausiai atrodžiau gana keistai. Taip... Pats sau atrodžiau visai keistai.
- Benai, čia tu? - tarpduryje pasirodė Merė. Ji viena ranka laikėsi sienos ir pamažu šlubčiojo prie baro. Aš pašokau ir padėjau jai atsisėsti ant kėdės.
- Ar kas nors atsitiko? - pakartojo ji Timo pirmiau užduotą klausimą. - Tu kažkoks išbalęs...
Aš linktelėjau ir pažvelgiau į jos brolį, kuris žiūrėjo į mudu iš prietemos, išpūtęs akis.
- Atsitiko, Mere. - Linktelėjau. - Tikrai atsitiko, prisiekiu kalibru...
Susigriebiau, kad kartoju Hefaisto posakį, iš kurio, tiesą sakant, ir pažinau balso savininką.
- Tas namo rūsys, Mere... Tas prakeiktas rūsys turi ploną sieną, už kurios prasideda Hefaisto rūsiai!
- Tu išvertei sieną? - po trumpos pauzės paklausė nustebusi Merė.
- Ne, siena stovi... - pačiupau užsilikusį butelį ir pabandžiau rankomis iškrapštyti kamštį, bet nepavyko. Velniškai panorau atsigerti. - Sumauta plonytė siena stovi, Mere. Ir garsą ji praleidžia kuo puikiausiai. Senis už jos laiko prirakintą apaštalą!
Aš staiga susigriebiau, kad pradėjau šaukti. Užsiėmiau burną ir grįžtelėjau atgal, tarsi Hefas galėtų išdygti už nugaros.
- Ką jis laiko?.. - išsižiojo Merė.
- Apaštalą... Moterį. Jis ją vadino Keite. - Sušnabždėjau. - Šiandien išgirdau ją burbuliuojančią, tik niekaip nesupratau, iš kur sklinda garsas. Pradėjau ieškoti – ir štai... Siena, gal pėdos storumo, gal netgi mažiau. Pridėjęs ausį gali girdėti, kaip Hefas peiliu apaštalui maistą pjausto ir kaip tas springdamas ryja... Įsivaizduoji, Mere? Aš visai neseniai dar su Mončiu kalbėjausi apie tai, kad Verdėje Hefaistas lyg apsėstas – rizikuoja viskuo, netgi kitų gyvybėmis. Bet... bet aš net įsivaizduoti negalėjau, kad jis tempia namo apaštalus! Kas žino, kiek ilgai jis laiko ją ten, už sienos? Dieve aukščiausias!..
Prisidengiau burną, kad sulaikyčiau garsėjantį šauksmą.
Merė žiūrėjo į mane pastėrusiomis akimis. Ji ir taip nemėgo kalbų apie tuos padarus, o aš lyg tyčia – išsipasakojau prieš pat miegą ne bet kam kitam, o jai...
- Atleisk, Mere, - tyliai suvapėjau supratęs, ko pridirbau. - Man nereikėjo...
- Benai, - ji sučiupo mano ranką. - KAIP Hefaistas pavadino apaštalę?.. Keite?
Tyliai linktelėjau.
- Keitė? - pakartojo Timas man už nugaros. - Argi tai ne...
Jis neužbaigė. Merė prasižiojo ir pažvelgė kažkur į šoną. Jos akys tarsi žvelgė į kažkokį laiko momentą, kuriame, deja, manęs nebuvo.
- Verdėje buvo tik viena moteris, kuria Hefas iš tiesų rūpinosi. - Sumurmėjo ji. - Tai jo žmona, kurios kapas yra miške, prie nužudytų apaštalų kapų. Daugiau moterų tokiu vardu nebuvo, Benai. Ją vienintelę vadino Keite.