Siūlai po saule (2)

Jei pusę dešimtos dar nesiruošiu gulti, močiutė ima labai raukytis, tada jos veidas atrodo truputį senas, o lūpos kažkaip šiurpokai persikreipia.
- Ką tu čia veiki? Marš į vonią!
- Aš tuoj, močiute. Noriu pabaigti skyrių.
- Kiek tau liko?
- Vos kelios pastraipos.
- Žiūrėk tu man. Kad man po penkių minučių būtum vonioj.
Kai reikia, ji labai stengiasi atrodyti pikta, bet akys išdavikės dažniausiai būna pernelyg geros. Tikrai pykti močiutė moka tik ant senelio, kai jis pareina girtas.
Akimis greitai permetu likusias eilutes ir, padėjusi į šoną knygą, bėgu praustis. Iš miegamojo vėl sklinda gniaužiantis gerklę alaus ir prakaito dvokas, varva pro durų plyšius ritmingas senelio knarkimas. Sustoju prie durų, klausausi. Šiurpuliukai bėgioja visu kūnu, bet aš atkakli, nejudu iš vietos. Na, ateikit! Ateikit ir pasiimkit mane, palikit ramybėje senelį. Močiutei skauda. Palikit! Pasiimkit mane, leiskit seneliui rašyti, o su manimi darykit, ką norit. Nenoriu, kad močiutei skaudėtų! Ji labai mažytė ir silpna, ji negali pakelti senelio. Dieve, nenoriu, kad močiutė mirtų, nenoriu! Seneli, aš tau neatleisiu, jei ji mirs. Neatleisiu.
Veriasi svetainės durys. Reikia greičiau į vonią. Nenoriu, kad močiutė pyktų. Šaltas vanduo teka mano veidu. Močiutė murkdo senelį po šaltu dušu. Prasiblaivyk, asile! Prasiblaivyk! Marius Kaukaze, o mums vyro reikia! Šaltas vanduo sruvena už ausų. Vytai, tu gi savo tėvams gėdą darai! Šlapi plaukai limpa prie kaktos. Inga, pasiimk dukrą! Seneli, tu – niekšas. Negerk, seneli. Skauda dantenas.
- Ką gi tu darai? Be dantų liksi taip zulindama.
- Jie labai purvini. Aplipę. Čia nuo tos dešros.
Atlaidi močiutės šypsena lydi mane iki pat jau paklotos lovos.
- Aš šianakt pas tave miegosiu. Priimsi?
- Visada.
Mes su močiute dažnai miegodavom kartu.