Vėjuota

Vėjau, atsisukęs ledinis
Užrakinsi duris, bus baugu jas pravert.
Tik sena moteris jas sugirgždins užverti,
Nulinguos lyg svirtis vandenėlio pasemt.
O prie stalo sutūpę papurę galvelėm,
Nosim remia stiklus, kad žingsnius suskaityt.
Tartum ežero dugnas krantais nuramstytas
Stiklo veidas žiūrės duburių akimis.

Nusivylus katė nelydės ant to tako,
Dar ne laikas, ne tuo nešina...
Nuramstytom tvorom paukštis buvęs- nebuvęs
Vien tik raštais kojelių žymės
Baltą pusnį, katra kiek paseno susmegus
Vėjo guldoma prie obelų.

Kiškių pėdos išduos, nes vagim buvo ėję,
Badas atveja juos pasiimti tylos.
Tų namų durimis užrakintų pabūgus
Likti vėjui draugu, kad sugrubus veidais
Išdažytais raudoniu naktim kliedės-
Kūno karštį įspraust į kamšytas duknas
Ir miegu numarinti vėjo darbus pamiršus,
Ir save nuramint.