Grubūs

dar nepraverta burna
o jau aplipusi
sakraliomis popietėmis
ir istorijomis
prieš miegą

nuogybė yra
vienintelis išsigelbėjimas
bėgu atplyšusiais nagais
nuo tavęs

čia arti, čia gyvena žodžiai
užtirpę ir susilankstę 
pakišu koją ar ranką
man taip lengva
liežuviu gromuliuoti

esu niekšiškai neteisinga
pervargusios obels baltas žiedas
purvinas turi būti, purvinas
dūdelė pučianti miglą

mama lovoje yra
mano istorija
nepapasakota

pažinti ją be ženklų
tik žodžiais ir pirštų kaulais
nuogybė - išsigelbėjimas

visai kitaip suprantu
ko nebuvo

apelsinmedžio žiedas susitraukia
nukrenta į saują

kokia romantika

norisi vemti, atgrubnagiškai