Nepaklusnioji žvaigždelė

Ar žinote, kodėl Saulė šviečia dieną, o mėnulis - naktį? Ne? Nežinote? Nežinojau. Tad klausykitės!
  Kadaise, labai seniai, seniai kada mūsų Žemėje vien tik tamsu buvo ir žmonės dar kitokie gyveno, ten toli, bet daug toliau negu jūs matote, ir dar daug toliau negu jūsų mintys nuskrenda, gyveno Žvaigždžių Tėvas, ir jis turėjo labai daug dukterų žvaigždelių. Žvaigždžių Tėvelis labai saugojo savo dukteris, kaip ir kiekvienas tėvas savo vaikus, nors ir didelę galybę jų turėjo, saugojo, nes nenorėjo, kad kuriai iš jų kas bloga atsitiktų.
  O kokia šviesa sklido iš tos vietos, kur jie visi gyveno, kaip smarkiai spindėjo jaunos žvaigždelės, o jų tėvelis retai kur leisdavo jas nuo savo namų nuklysti. Bet jis seno, o žvaigždelės jaunos buvo. Ir vieną kartą Žvaigždžių Tėveliui miegant viena jų, vardu Saulė, nutarė pasivaikščioti, toliau nuo namų nueiti, pasižiūrėti kas ten toli tamsoje galėtų rastis. Ir iš tiesų nepaklausė nei savo sesučių, nepabijojo nei savo griežtojo tėvelio ir nuėjo. Bet toli eiti bijojo, todėl tik netoli apsižvalgė ir grįžo. Jos tėvas dar neprabudęs buvo, todėl nieko jis nesužinojo, tik jos sesutės visko labai klausinėjo.
  - Na, ką matei Saulute?
  - Kas įdomaus ten toliau?
  Bet, kad ji netoli buvo nuėjusi, tai nieko gero ir negalėjusi papasakoti, tik atsakiusi:
  - Šiandieną nieko gero dar nemačiau, bet rytoj eisiu dar toliau, tada gal ką įdomaus pamatysiu.
  Kitą dieną užmigus jos tėveliui ji ir vėl ėjo. Ir šį kartą pamatė jau daugiau, pastebėjo Saulutė, kad labai toli kažko esama. Bet taip toli eiti, ir šįkart dar neišdrįso, todėl ir vėl grįžo namo pasiryžus jau kitą dieną toliau nueiti ir pamatyti kas ten toli galėtų būti, ką ji ten pastebėjusi.
  Šį kartą Žvaigždžių Tėveliui užmigus, žvaigždelė Saulutė jau bėgo tolyn ir tolyn į tamsą, daug toliau negu buvo bandžiusi nueiti per kitus du kartus. Ir iš tiesų ji matė daug visokiausių vaizdelių, kurių nebuvo mačiusi savo tėvelio namuose, ji matė daugybę šviesulių, kurie lakstė tai vienon pusėn kaip pašėlę ir kaip pašėlę vėl lėkdavo kiton pusėn. Bet prie pat tos vietos, kur yra mūsų Žemė, susitiko Saulutė Mėnulį, ir kaip jūs manote, kas atsitiko – ji pamilo Mėnulį, o Mėnulis pamilo Saulę. Iš tos laimės Mėnulis ėmė suktis aplink Žemę, kad vis arčiau žvaigždelės priartėtų, bet prieš tai pažadėjęs ją vesti. O žvaigždelė, kad labai pavargusi buvo, tai vietoje stovėjo ir žiūrėjo, kaip aplink ją Mėnulis su Žeme sukasi.
  Tuo metu pabudo Žvaigždžių Tėvelis ir suskaitęs visas žvaigždeles pamatė, kad vienos Saulės nėra. Ir išsiuntė visas kitas savo dukreles ieškoti prapuolusios Saulutės. Nuo to laiko pasklido po dangų daug žvaigždelių, bet jos niekaip negalėjo pasiekti Saulės, tik matė jos šviesą, ir namo sugrįžti nebegalėjo, nes nežinojo, kur namai, kadangi nešvietė jų namai taip, kaip anksčiau.
  O Mėnulis su Saule tik kartais sukdamasis susitinka, nes prakeikė juos Žvaigždžių Tėvelis. O kai susitinka, Saulė vis dar jo paklausia, ar jis prisimena, kad ją ves. „Taip“ – atsako jai Mėnulis.
  Ir dabar mes žinome, kad tai - tikra tiesa, nes Saulė šviečia dieną, o naktį mums šviečia Mėnulis, o šviečiant Mėnuliui mes danguje matome ir daug žvaigždžių. O kad Saulė su Mėnuliu susitinka, tas taip pat tiesa, nes tada Saulė ima iš to džiaugsmo ir užtemsta. Ir ką tada jie daugiau šnekasi, mes nežinome.