Žemelė

Agronomų panagės skalsios
Skalsesnės už kaimo dirvoną
Tas nemirštantis vėžliškas balsas
Jis ant žemės padangėj lyg ponas

Agronomai sumindo pasakas
Ir pro išvietės širdį žiūri
Jie nei vieno keleivio nestebi
Vien sliekus į trobą mūrija

Susirangę moreniniai sluoksniai
Tarp akiduobių raizgos kaspinu
Saujom smėlį žarstyt išmoksime
Agronomų žodį jei atmenam